Išeivių palikimas Zanavykų muziejuje

Share this post


Išeivių palikimas Zanavykų muziejuje

Skaistė Višinskaitė-Kumštienė

Išeivių palikimas Zanavykų muziejuje

Po antrojo pasaulinio karo agresyvi sovietų politika privertė pasitraukti į vakarus dešimtis tūkstančių Lietuvos gyventojų. „Tai buvo stichiškas, neplanuotas, niekieno neorganizuojamas ir nevadovaujamas bėgimas iš savo namų. Buvo manyta, jog tai truks jei ne dienas ar savaites, tai tikrai ne ilgiau kaip kelis mėnesius.“[1] Kaip teigia dr. Vincas Bartusevičius knygoje „Lietuviai pabėgėliai Vokietijoje 1944–1951“, jiems buvo duotas perkeltųjų asmenų (angl. Displaced Persons – DP) vardas. Dauguma DP sudarė kultūrinės inteligentijos atstovai: rašytojai, žurnalistai, teisininkai, mokytojai, karininkai, politikos ir visuomenės veikėjai. Visuomenininkas ir žurnalistas Algirdas Šilbajoris savo straipsnyje apie emigracijos bangas pastebi: „Didžiausia dalis išvietintų asmenų atsidūrė Amerikoje, kiti – Kanadoje, Belgijoje, Anglijoje, Austrijoje, Pietų Amerikoje. Dalis jų buvo mokyti žmonės, inteligentai, tačiau, atvykę į svetimas šalis, visi turėjo griebtis juodo darbo, kad pragyventų patys ir išlaikytų šeimas. Ilgainiui gabūs lietuviai išmoko kalbas, sukūrė tvirtas bendruomenes, įsigijo profesijas, ėmė leisti lietuvišką spaudą, kurti visuomenines organizacijas, ne vienas šelpė tėvynėje likusius tautiečius, laukdami, kada Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė.“[2]

Iš Zanavykijos į vakarus pasitraukė nemažai išsilavinusių ir kultūros srityje žinomų asmenybių: rašytoja Petronėlė Orintaitė, poetas Pranas Lembertas, gydytojas Juozas Kriaučiūnas, tekstilininkas ir dailininkas Antanas Tamošaitis, kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis ir kt. Vos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šie zanavykai ir jų šeimų nariai aplankė savo gimtinę. 1994 metais savo straipsnio rankraštyje Zanavykų krašto muziejaus direktorė B. Sakalauskienė rašė: „Platus kelias iš užsienio tuo laiku atsivėrė ir į gimtąją Zanavykiją. Neturiu galimybės išvardinti visus kelius, kuriais plaukia dovanos, laiškai, ir visas pavardes žmonių, kurie įvairiausiais būdais stengiasi padėti pakelti ekonomiką, tautinę dvasią, parodyti ištikimybę savo gimtinei gyvendami užsienyje. Dėkingi esame kiekvienam, kuris surado kelią į šito krašto muziejų, paliko savo įrašą Svečių knygoje. Dėkojame Jums už Jūsų gyvenimą, už Jūsų gyvenimo istoriją, kurią galėtų aprašyti kiekvienas ir padovanoti muziejui. Juk tai mūsų istorijos lobynas, istorijos šaltiniai.“ [3]

Vienas pirmųjų, 1990 metais muziejų aplankiusių išeivių, buvo dailininkas J. Rudzinskas su žmona, kurie gyveno Australijoje. 1991 metų lankytojų registracijos knygoje galima pastebėti, kad muziejų aplankė nemažai užsienyje gyvenančių lietuvių iš Amerikos, Prancūzijos, Australijos ir Vokietijos.

Labai svarbus buvo 1992 metais įvykęs Zanavykų krašto muziejaus direktorės  B. Sakalauskienės ir  medžio drožėjo Roko Stepulaičio susitikimas. R. Stepulaitis – kraštietis, gimęs 1916 m. Leopolės kaime, Sintautų valsčiuje. 1944 m., artėjant frontui, pasitraukęs į Vokietiją. Pabėgėlių stovykloje Haanau mieste praleidęs dvejus metus, išvyko į Kanadą Bario (Barrie) miestą, kuriame gyveno jo brolis ir sesuo. 1992 metais spalio mėnesį grįžęs aplankyti gimtinės, R. Stepulaitis norėjo senoje Sintautų mokykloje įkurti savo darbų muziejų. Tačiau, nepavykus susitarti su vietos valdininkais ir rasti tinkamos patalpos, jam buvo pasiūlyta kreiptis į Zanavykų krašto muziejų. Apžiūrėjęs tuo metu laisvas ir dar neįrengtas patalpas, po mėnesio jis parašė laišką muziejaus direktorei, kuriuo patvirtino savo sprendimą perduoti muziejui savo darbų kolekciją.

 „Grįžęs atgal į Kanadą, rimtai dar kartą pagalvojau Jūsų pasiūlymą ir esu linkęs prisidėti ir paremti Jūsų planą. Kadangi šiuo metu beveik nėra galimybės kur kitur persiųsti mano exponatus – o toji sena mokykla Sintautuose gali ilgai užtrukti su remonto darbais, o čia Jūsų pasiūlymas yra realus. Sintautai yra ne taip toli. Aš turiu maždaug 30 gerų medžio skulptūrų, reljefų ir paveikslų, kuriuos galėčiau persiųsti Jums į Lietuvą ir patalpinti į Jūsų suorganizuotą Zanavykų muziejų Šakiuose. <…> Mano noras yra palikti tuos meno darbus ateinančioms kartoms Lietuvoje.“[4]

R. Stepulaičio atsiųstas atvirukas ir vokas, skirti Zanavykų krašto muziejaus direktorei B. Sakalauskienei, 1992 m. | Zanavykų muziejaus archyvas

Rokas Stepulaitis tapo vienu pirmųjų išeivių, kuris savo itin vertingą meno dirbinių kolekciją padovanojo Zanavykų krašto muziejui. Tai 39 autoriniai kūriniai: medžio ir akmens skulptūros, tapybos ir grafikos darbai. R. Stepulaitis perdavė ne tik meno kūrinių, bet ir kitų vertingų eksponatų, tokių kaip fotografijų albumai, dokumentai. Iš viso buvo perduota 150 muziejinių vertybių.

Atsiųsti meno dirbinių kolekciją iš Kanados užtruko maždaug dvejus metus. Kadangi skulptūros buvo gana didelių išmatavimų, jos buvo siunčiamos po keletą vienetų, o siuntinių buvo daugiau nei dešimt.

Atvirutė – laiškas šv. Velykų proga nuo R. Stepulaičio, 1993 m. kovo 20 d., Kanada. | Zanavykų muziejaus archyvas

Siuntimo išlaidas ir muziejaus patalpų remontą finansavo pats R. Stepulaitis. Kol visos siuntos pasiekė Lietuvą, buvo parengtos patalpos, kuriose turėjo būti eksponuojami šie meno darbai. Dar didesniu impulsu kurti glaudesnius ryšius tarp Zanavykų krašto muziejaus ir Zanavykijos išeivių bendruomenių užsienyje tapo Roko Stepulaičio parodos–ekspozicijos atidarymas 1993 m. muziejaus patalpose.

R. Stepulaičio ekspozicija Zanavykų krašto muziejuje, 1993 m. | Zanavykų muziejaus archyvas

Žinia apie R. Stepulaičio padovanotus eksponatus plačiai buvo paminėta ne tik rajoninėje, bet ir diasporos spaudoje: Kanados lietuvių savaitraštyje „Tėviškės žiburiai“, Australijos laikraštyje „Mūsų pastogė“ ir kt. Ši žinutė pasiekė platų išeivijoje gyvenančių kraštiečių ratą.

Jau 1993–1994 metais zanavykai išeiviai pradėjo intensyviau siųsti savo daiktus į Zanavykų muziejų. Viena iš tokių buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti Antanina Kasperavičienė, kuri muziejui atsiuntė rankų darbo tekstilės dirbinių bei senų leidinių. Tarp jos perduotų senų knygų, leistų tarpukariu, buvo ir 1903 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistos P. Vaičaičio eilės. Siuntinyje taip pat buvo staltiesėlių, „takelių“, pagalvių užvalkalų, tautinių juostų, namudinio audinio rietimų, sijonų, prijuosčių ir kt. Iš viso A. Kasperavičienė  muziejui padovanojo 85 eksponatus. Vertingi yra ne tik eksponatai, kurie pasiekė muziejų, tačiau ir istorija, kurią šios muziejinės vertybės byloja. Laiškuose išeivė ne tik smulkiai aprašo dovanotus daiktus, bet ir papasakoja savo pačios gyvenimo istoriją: „Išvažiavom iš Lietuvos arkliais. Vokiečiai arklius paėmė, liko tik arklių dekiai. Ir tuos Jums siunčiu. Du tautiniai sijonai, Vokietijoje austi 1947 m. Jau suplyšę, menki.<…> Mažas užvalkalas paduškai. Megztas ir siūtas 1898 m. Kitas mažas, siuvinėtas 1926 m. (mano kraitinis, mano darbas.“[5]

A. Kasperavičienės perduota gūnia arkliams uždengti, austa 1941 m., Vaitiekupių k., Šakių r. | Iš Zanavykų muziejaus fondų

Didžioji dalis A. Kasperavičienės dovanotų tekstilės gaminių buvo austi dar Lietuvoje prieš II pasaulinį karą, kiti gaminti 1947 metais Vokietijoje bei 1954 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Dar viena moteris, papildžiusi muziejaus fondus rankų darbo tekstilės eksponatais, buvo Agota Stepanienė. Zanavykė iš Australijos atsiuntė trylika eksponatų. 1994 metais B. Sakalauskienė savo straipsnio rankraštyje „Liko ištikimi savo gimtinei“ rašė: „Negalima nesijaudinti kalbant apie Stepanų šeimos (Australija) nuoširdumą. Nelengva buvo įsigyti lietuviškus tautinius rūbus pabėgėliams Vakarų Vokietijoje tuoj po karo. Lietuviai pirko iš amerikiečių kareivių megztinius, ardė juos, išardytus siūlus dažė įvairiomis spalvomis ir radę stakles išaudė audimą, iš kurio pagal dailininko A. Tamošaičio projektą siuvo zanavykiškus tautinius rūbus. Tokių rūbų reikėjo, nes reikėjo rūbo lietuviškam meniniam žodžiui. Nesuskaičiuosi koncertus, kuriuose su tais rūbais dalyvavo p. Agota Stepanienė. Su jais nukeliavo į tolimąją Australiją ir štai, praeitais metais tuos rūbus ji padovanojo savo gimtojo krašto muziejui.“ [6]

Zosė Dielininkaitienė perduoda muziejui iš Australijos A. Stepanienės atsiųstus rūbus. Pirma iš kairės – muziejaus direktorė B. Sakalauskienė. 1993 m. | Iš Zanavykų muziejaus fondų
Prijuostė, siūta Agotos Stepanienės 1947-1948 m. pabėgėlių stovykloje, Vokietijoje. | Iš Zanavykų muziejaus fondų

1998 metais, aplankiusi senelio tėviškę, į Zanavykų krašto muziejų užsuko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Saliamono Banaičio anūkė Salomėja Nasvytytė-Valiukienė. Jos dėka muziejaus fondai pasipildė 18 eksponatų. Savo laiške ji rašo: „Mieloji p. Sakalauskiene, siunčiu Jums 2 nuotraukėles, darytas mūsų apsilankymo Zanavykų muziejuje metu. Mūsų viešnagės Lietuvoje metu, diena praleista Zanavykijoje buvo man labai atmintina. Apsilankymas S. Banaičio, mano senelio, tėviškėje po ilgų 54 metų buvo labai jaudinantis išgyvenimas: praleidau tenai II savo laimingiausių vaikystės vasarų. Nors Vaitiekupių gerai pažįstamų sodybų nėra likę, džiugu buvo matyti laukuose vilnijančius kviečius, kaip kadaise. <…> Tikiuosi kitą pavasarį vėl būti Lietuvoj. Tada atvešiu Jums medžiagos apie Banaičių giminę, nuotraukų, spaudoje pasirodžiusių straipsnių ir t.t. <..> Jums dėkoja Salomėja Nasvytytė-Valiukienė.“ [7]

Fotonuotraukoje iš kairės: Salomėja Nasvytytė-Valiukienė, Bronislava Sakalauskienė prie Zanavykų krašto muziejaus. 1998 m. liepos mėn. | Zanavykų muziejaus archyvas

Kaip ir buvo žadėta, kitą vasarą Zanavykų muziejaus fondai pasipildė S. Nasvytytės atsiminimais apie jos tėvą dr. Motiejų Nasvytį. Taip pat buvo gauta pačio dr. M. Nasvyčio rašyta autobiografija, spausdinta mašinėle, periodikos leidiniai, knygos.

Tai nebuvo vienintelė Banaičių šeimos atstovė perdavusi su šia žymia šeima susijusių eksponatų. Dar 1992 metais muziejų aplankė Ramutė Banaitytė-Henings, kuri perdavė originalias Banaičių šeimos fotografijas ir knygų apie savo dėdę kompozitorių Kazimierą Viktorą Banaitį. Tarp šių knygų – Jungtinėse Amerikos Valstijose išleista operos „Jūratė ir Kastytis“ partitūra.

Kazimieras Viktoras Banaitis trijų veiksmų opera „Jūratė ir Kastytis“, 1970 m. Čikaga, Ilinojus. | Iš Zanavykų muziejaus fondų.

Gausiausiai išeivių lietuvių dėka Zanavykų krašto muziejaus fondai pildėsi 1998-2000 metais. Muziejų pasiekė didžiuliai siuntiniai, pilni knygų, žurnalų ir laikraščių, leistų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagrindiniai šio laikotarpio rėmėjai Vytautas Alksninis ir Juozas Kriaučiūnas. Jų dėka fondai pasipildė 1001 eksponatu, tarp kurių ne tik knygos ir žurnalai, bet ir tarpukario fotografijos, asmeniniai medicininiai instrumentai, originalūs dokumentai, užrašai.

Zanavykų krašto muziejaus padėka Lietuvių tautos fondui, 2000 m. | Zanavykų muziejaus archyvas

Didžioji dalis knygų siuntimui buvo atrenkama tvarkant Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA) fondus. Knygų ir kitų leidinių siuntimą apmokėdavo patys išeiviai, arba siuntinius finansuodavo Lietuvių tautos fondas. Tokie leidinių pilni siuntiniai buvo siunčiami ir kitiems Lietuvos muziejams bei bibliotekoms.

Šiuo metu Zanavykų muziejaus fonduose saugoma 14 skirtingų pavadinimų žurnalų, leistų išeivijoje: „Laiškai lietuviams“, „Aidai“, „Lietuvių dienos“, „Kronikos balsas“, „Krivūlė“, „Pasaulio lietuvis“, „Lituanus“, „Į laisvę“, „Tėvynės sargas“, „Ateitis“, „Naujoji viltis“, „Varpas“, „Lietuva“, „Aušra“. Siunčiant žurnalus, buvo stengiamasi sudaryti pilnus komplektus nuo pirmojo numerio. Ne visi žurnalai yra pilnai sukomplektuoti, tačiau, jeigu ir trūksta kokio numerio, tai nesumenkina jų reikšmės. 1998–2000 metais, kai žurnalai buvo siunčiami į Lietuvą, tai buvo vienintelė galimybė regionuose esantiems muziejams juos perskaityti, kadangi dar nebuvo technologinių galimybių juos skaitmeninti ir padaryti viešai prieinamus.

Vertingos rašytojos Petronėlės Orintaitės–Janutos perduotos knygos su autografais.  Rašytoja tai pat muziejui persiuntė savo prenumeruoto žurnalo „Šv. Kazimiero akademijos aidai“ keletą numerių.

P. Orintaitės romanas „Erelių kuorai“ su dedikacija, 1976 m., Klivlandas. | Iš Zanavykų muziejaus fondų.

2005 metais Zigmas Grybinas muziejui perdavė broliui, Tauro apygardos partizanų vadui Aleksandrui Grybinui–Faustui, po mirties suteiktus apdovanojimus: Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordiną bei tai patvirtinančius dokumentus. Aleksandras Grybinas–Faustas buvo vienas iš aštuonių Lietuvos partizanų vadų, pasirašiusių 1949 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Deklaraciją.

Lietuvos Respublikos Vyčio Kryžiaus ordinas (2-asis laipsnis), 1998 m.  LR prezidento dekretu apdovanotas Tauro apygardos partizanų vadas Aleksandras Grybinas-Faustas (1920-1949 m.) po mirties. | Iš Zanavykų muziejaus fondų

Paskutiniai išeivių perduoti eksponatai muziejų pasiekė 2006 metais iš Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio Kazio Karužos.  Jis atsiuntė savo šeimos fotografijas, kuriose užfiksuotas jo gyvenimas išeivijoje, kultūrinė veikla, susitikimai su kitais žymiais lietuviais.

Zanavykijos išeivių ir Zanavykų krašto muziejaus direktorės B. Sakalauskienės bendradarbiavimo dėka muziejaus fondai 1990–2006 metais pasipildė 2333 eksponatais. Gausiausia muziejinių vertybių dalis yra knygos, leistos XIX – XX a. II pusėje Tilžėje, Kaune, Vilniuje, Plimute, Čikagoje, Filadelfijoje. Didelę fondų dalį sudaro Jungtinėse Amerikos Valstijose leisti žurnalai bei rankų darbo tekstilės gaminiai (XIX a. pabaigos – XX a. pradžios austinės juostos, prijuostės, pagalvių užvalkalai ar drobės rietimai). Fonduose saugoma ir tarpukario fotonuotraukų, darytų dar nepriklausomoje Lietuvoje. Taip pat yra fotografijų, kuriose įamžintos išeivių gyvenimo akimirkos emigracijoje. Sukaupta nemažai pagalbinės medžiagos, straipsnių kopijų, kuriuose atsispindi Zanavykijos išeivių indėlis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui, jų parengti ir publikuoti straipsniai politikos, ekonomikos ir kultūros temomis. Taip pat itin svarbūs apdovanojimai, pažymėjimai suteikti išeivių giminaičiams, kovojusiems už Lietuvos laisvę partizanų gretose. Pagrindinės valstybės, iš kurių eksponatai pasiekdavo Zanavykų krašto muziejų, buvo Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ir Australija.

Išeivių dovanoti eksponatai yra neatsiejama Lietuvos istorinio ir kultūrinio paveldo dalis, kurią turėtume išsaugoti ateities kartoms.

Straipsnis parengtas remiant Lietuvos kultūros tarybai.

[1] Bartusevičius, V. (2012). Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1951. Vilnius: Versus Aureus.

[2] Šilbajoris, A. (2001). Emigracijos bangos. XXI amžius, Nr. 85 (994).

[3] Sakalauskienė, B. (1994). Straipsnio rankraštis. Zanavykų muziejaus archyvas.

[4] Stepulaičio, R. (1992). Laiškas. Kanada. Zanavykų muziejaus archyvas.

[5] Kasperavičienė, A. (1994). Laiškas. Zanavykų muziejaus archyvas.

[6] Sakalauskienė, B. (1994). Straipsnio „Liko ištikimi savo gimtinei“ rankraštis. Zanavykų muziejaus archyvas.

[7] Nasvytytė-Valiukienė, S. (1998). Laiškas. Zanavykų muziejaus archyvas.

Dėmesio!

Nuo lapkričio 7 d. Zanavykų muziejuje lankytojai neaptarnaujami iki atskiro LR Vyriausybės nutarimo.

Iškilus klausimams, kreipkitės tel. + 370 650 85 035,
el. p. muziejininkai@zanavykumuziejus.lt