Prisiminimai apie žydų gyvenimą Šakiuose

Share this post


Prisiminimai apie žydų gyvenimą Šakiuose

Vida Endriukaitytė

Prisiminimai apie žydų gyvenimą Šakiuose

Lietuvos miestų ir miestelių istorijoje žydų kultūrinis paveldas yra ilgaamžis, įvairus ir neabejotinai reikšmingas. Holokausto tragedija, o vėliau sovietinis naratyvas, miestelių bendruomenių atmintyje žydų paveldą įtvirtino su istorinės traumos ir konfliktiškos atminties įspaudu. Ilgainiui, net įprasto žydų gyvenimo istorinės detalės tapo nutylimos, o vėliau, ir užmirštos. Tačiau palengva miestų ir miestelių istorinėje atmintyje žydų palikimas atranda savo vietą, o daugiatautis ir daugiakultūris paveldas perskaitomas iš naujo. Štai 2016 m. iš JAV atvykęs archeologas Jonas Seligmanas su tarptautine mokslininkų komanda tyrinėjo Vilniaus sinagogos griuvėsius. Mokslininkas kalbėjo: „Istorija neprasideda ir nesibaigia Holokaustu. […] labai svarbu išaiškinti, kaip žydai gyveno čia tūkstančius metų labai gerai sutardami su kaimynais.”

Šakių žydų bendruomenės istoriją šaltiniai liudija nuo XVIII a., tačiau šiandienos Šakių istoriniame naratyve žydiškosios kultūros paveldas yra išsibarstęs, fragmentiškas. Šis tekstas – tai pastangos iš užmaršties iškelti žydiškojo paveldo pėdsakus Šakiuose, naujai pažinti daugiatautę miesto istorinę atmintį ir grąžinti kasdieniško žydų gyvenimo fragmentus į šiandienos Šakių istorinį diskursą.

Štetlas – Šakių miesto istorijos dalis

Žydų bendruomenė leidimą įsikurti Šakiuose gavo 1765 m. iš LDK didžiojo kanclerio kunigaikščio Mykolo Čartoriskio. Oficialiu dokumentu žydams buvo leista apsigyventi Šakių apylinkėse, verstis miško prekyba bei laikyti smukles. LDK kanclerio sprendimas turėjo atgaivinti Užnemunės kraštą po alinančių karų ir sunkių maro epidemijų laikmečio. Didėjant miestelio gyventojų skaičiui XIX a. Šakiai (Shaki, Szaki) tampa tipiškas štetlas, kuriam būdinga, jog žydai įsikuria koncentruotai, konkrečiuose kvartaluose, dažniausiai netoli turgaus aikščių, kad būtų patogu prekiauti, verstis amatais, išlaikyti užeigas, kas ir buvo pagrindinė žydų ūkinė veikla miestuose. Būdinga, jog žydai atsikeldavo į miestus, kai juose jau būdavo susiformavusi pirminė urbanistinė schema, tai yra miestelyje jau būdavo tokios dominantės, kaip bažnyčia, turgaus aikštė. Todėl svarbūs žydų tradicijoms urbanistiniai objektai (kapinės, sinagogos) būdavo įkuriami miesto pakraščiuose ar šalutinėse gatvėse.

1919 m. Šakių miesto planas. Iš Zanavykų muziejaus archyvo.

Šakiuose žydų kvartalas buvo išsidėstęs tarp turgaus aikštės ir Siesarties upės. 1919 m. išlikusiame Šakių miesto plane šį kvartalą žymi Lukšių, Kreivoji, Naujoji, Mažoji, Striūpų gatvės. Amžininkai liudija, jog teritorijoje nuo Kęstučio gatvės iki tilto per Siesarties upę, nedideliuose nameliuose, be aiškaus gatvių ar kiemų skirstymo buvo įsikūrusios vargingiau besiverčiančių žydų šeimos. Tai daugiausia prekybininkai, kurie važinėdavo po kaimus. Atskirai nuo gyvenamų namų miestelio žydai turėjo ir daržus, kurie buvo įkurdinti palei V. Kudirkos gatvę[1]. Toliau nuo miesto centro, Birutės g. pabaigoje veikė senosios žydų kapinės. Per Antrąjį pasaulinį karą, subombardavus miestą, labai nukentėjo ir kapinės, kurias sovietų valdžia laipsniškai naikino ir toliau. Šiuo metu kapinių teritorijoje stovi memorialinis paminklas, primenantis, jog čia net ilgus dešimtmečius buvo laidojami Šakių miestelio gyventojai žydai.  

1815 m. tarp kitų reikšmingų miestelio statinių jau yra minimas ir žydų sinagogos pastatas. Tik XX a. pirmosios pusės ikonografiniuose šaltiniuose, fiksuojančiuose miesto vaizdus, pasitvirtina amžininkų prisiminimai, kad turgaus aikštę įrėminusioje Kęstučio gatvėje stovėjo mūrinė Šakių sinagoga. Fotografijose matyti, jog pastatas mūrinis, masyviu dvišlaičiu stogu. Reprezentatyvus sinagogos akcentas, išskiriantis ją iš aplinkinių kvartalo statinių, – puošnūs arkiniai langai, su tarpuose dekoruotomis rozetėmis. Kadangi Šakių žydų bendruomenė buvo gausi, tikėtina, kad mieste buvo kelios sinagogos. Šakių žydų bendruomenė taip pat buvo pasirūpinusi pastato, ritualiniam apsiplovimui (mikva), ir namelio, ritualiniam skerdimui (šoichet), įrengimu.

Šventinė rikiuotė Šakių aikštėje. Pastatas skliautiniais  langais – Šakių sinagoga (visiškai sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais).  Šakiai, Kęstučio g., XX a. 4 deš. Nuotrauka iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų (Fa-13980-28).

XIX a. pabaigoje Šakių miestas dėl kelių infrastruktūros pakankamai izoliuota vieta. 1922 m. Lietuvoje įgyvendinus žemės reformą Šakių miesto ribos taip pat išsiplėtė. Šiek tiek persitvarko ir žydų apgyvendinti kvartalai. Tačiau bendras urbanistinis Šakių vaizdas, skaičiuojant pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos metus, vis dar gana skurdus. Zanavykų muziejuje išlikusi kraštotyrinė medžiaga, kurioje surinkti ir apibendrinti tarpukarį menančių atsiminimai: […] statomi namai beveik visi buvo mediniai, vienaukščiai, gana netvarkingi […]. mūriniai namai nestatomi, nes Šakiuose nebuvo plytinės, o plytas gabenti iš kitur buvo gana brangu, tai daryti galėjo tik patys turtingiausi miesto gyventojai, todėl Šakiuose stovėjo nedaug mūrinių namų. Miesto gatvės buvo grįstos „bruku“, per kuriuos važiuojant atrodė, kad išbyrės dantys. Šalutinės gatvės buvo tik žvyruotos, po pavasario liūčių, ar rudens potvynių būdavo palyginamos žvyru, smėliu, ar tiesiog iš krosnių išpiltais pelenais[2]. Taigi, tik pasiturintys Šakių gyventojai galėjo pasistatyti mūrinius namus ir tokių žmonių nebuvo daug. Vieni iš nedaugelio mūrinių namų savininkų Šakiuose – žydų verslininkų Abramovičių šeima, užsiėmusi geležies dirbinių prekyba (šeimos parduotuvė veikė adresu – Turgavietės g. 35).

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, nepaisant kultūrinių tradicijų skirtumų,  ekonominių ar politinių įtampų, kasdienis žydų ir lietuvių gyvenimas daugiausiai grįstas bendražmogiškumu. „Pabjurus keliams, sutrumpėjus dienai Ickelis dažnai pas tėvus nakvodavo. […] Kai aš mokiausi ir gyvenau Šakiuose, Ickelis man du kartus į savaitę iš tėvų parveždavo šviežio pieno ir kitokių maisto produktų. Už paslaugą mama Ickeliui šventėms parinkdavo riebesnę vištą, o tėtė į vežimą įdėdavo gerą glėbį šieno arkliui, o kartais nepagailėdavo ir avižų.“[3]

Kitos šakietės atsiminimuose išlikę faktai, kaip vaikystėje, sunkiai susirgus, vienas žydas kromelninkas, važiuodamas į Šakius, atvežė jos tėvams vaistų ir net pinigų nepaėmė. Panašūs prisiminimai ir kitos moters: esą tėvai labai bičiuliavosi su kaimynais žydais, todėl, kai susirgo šeimos narys, šeima sulaukė labai daug pagalbos iš žydų: vieni davė pinigų daktarui, kiti dalinosi vaistažolėmis, medumi.[4]

Kultūrinis  ir visuomeninis gyvenimas

XX a. Šakiuose veikė žydų pradinė religinė mokykla (cheder) ir mokykla berniukams (Talmud Tohra). Pradėjo daugėti žydų tautybės mokinių, kurie rinkosi mokslą Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Čia visi vaikai mokėsi bendrai – išskyrus tikybos. Per katalikų tikybos pamokas žydų vaikai išeidavo iš klasės, o į gimnaziją kartą per savaitę ateidavo žydams pamokas vesti rabinas.[5]

Jakobas Berezovskis (kairėje) su bičiuliu. Šakiai, 1926 m. Nuotrauka iš David A. Frenkel šeimos asmeninio archyvo.

XX a. pradžioje Šakiuose veikė biblioteka, skaitantiems jidiš kalba. Miestelyje taip pat buvo ir mažesnė biblioteka, bendruomenės nariams, skaitantiems hebrajiškai. Tarpukariu dar labiau suaktyvėja kultūrinis žydų bendruomenės gyvenimas. Miestelyje įsteigiamas žydų teatro mėgėjų būrelis, statęs spektaklius jidiš kalba.

Prekyba ir amatai

Visas ekonominis ir socialinis štetlo gyvenimas sukosi aplink turgaus aikštę – centrinę miesto dalį, kurioje du kartus per savaitę vykdavo turgūs. Žydų bendruomenės nariams Šakiuose priklausė elektros stotis, lentpjūvės, malūnai, įvairios parduotuvės. Mieste veikė ir Žydų bankas, turėjęs 170 narių. Žydai taip pat vertėsi maisto prekių, pramoninių, žemės ūkio bei miško produkcijos prekyba, tiek vietine, tiek įvežtine (anuomet dar vadinta kolonialine) pramoninių prekių prekyba.

Jacob Prager su žmona Chyenna Fellman Prager ir vaikais. Šakiai. XX a. 3-4 deš. Šeima turėjo arbatinę Šakiuose. Fotografija daryta dukters gimimo proga. Sūnus Aronas 1939 m. emigravo į JAV. Likę Lietuvoje šeimos nariai sušaudyti Batiškių miškelyje Šakių rajone 1941 m. Iš asmeninio Irene Prager (JAV, Niujorkas) šeimos archyvo.

Didesnioji dauguma prekybos vietų Šakiuose buvo kuklios krautuvės. Amžininkų atsiminimuose akcentuojama įdomi mažųjų žydų krautuvėlių savybė: „parduotuvėse buvo galima mainyti, pavyzdžiui ūkininkas atsinešdavo kiaušinių, o jam reikėdavo silkių, todėl žydai mielai paimdavo kiaušinius, o ūkininkui duodavo silkių. Mainyti galima ne tik parduotuvėje, bet ir malūne, kur miežius keisdavo į miltus.“[6] 

1931 m. leidinio „Visa Lietuva“ duomenimis, Šakiuose veikė bent 4 vietos, kuriose buvo teikiamos užeigų, valgyklų ir kavinių, tuomet vadintų arbatinėmis, cukrainėmis, paslaugos. Kraštotyrininkų rinktuose prisiminimuose vyresnieji prisimena, kad Šakių užeigos ir restoranai būdavo įkurti pačių žydų gyvenamuose namuose: „Čia buvo aptarnaujami visi užsukę gyventojai, nežiūrint jo tautybės ir išpažįstamos religijos. Šiose užeigose buvo galima gana pigiai pavalgyti ir atsigerti: alaus, arbatos, limonado, kas norėjo, ir degtinės.”[7]

Atokesnius kaimus aplankydavo keliaujantys prekybininkai žydai, Šakių apylinkėse vadinti kromininkais ar kromelninkais. Jie pardavinėjo savo prekes ir iš ūkininkų supirkdavo kaimiškus produktus, tokius kaip vilna, linų pakulos, grūdai, plunksnos, avys, žąsys, vištos, gyvulių odos ir panašią produkciją.

Šakietė D. Matusevičienė iš vaikystės prisimena: „dažnai sekmadienio ryte pasigirsdavo beldimas į duris. Visiems namiškiams būdavo aišku, kad tai žydelis su kromeliu: balta duona dar šiltutė, vadinama „barebecku“, maži ir dideli kringeliai – traškantys ir visiškai švieži. Dažnai neišeinant iš namų šių produktų ir buvo nusiperkama.” [8] Nepaisant šių amžininkų atsiminimų, kai kurie žydų bendruomenės nariai gyveno išties skurdžiai. Išlikęs 1926 m. Šakių rabino Juozapo D. Anachtovičiaus laiškas, kuriame savo bičiuliams į Jungtines Amerikos Valstijas aprašo daugelio Šakiuose gyvenančių žydų nepriteklių, skurdą, sunkumus, kylančius dėl prekybos. Rabinas atvirai kalbėjo apie labdaros poreikį daugelio Šakių žydų. [9]

Tarpukariu Lietuvos miestuose, taigi ir Šakiuose, štetlo gyvensenos bruožai, pamažu kito: žydams suteiktos pilietinės teisės, vyko bendruomenės sekuliarėjimo procesai, augo žydų emigracija šalies viduje ir į užsienį. Kitas reikšmingas dėmuo – vyko pasikeitimai lietuviškų amatų ir prekybos srityse, kuriose iki tol, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių, daugiausia veikė žydai. Tarpukariu Lietuvos miestuose steigėsi stambioji pramonė, formavosi ir stiprėjo lietuviškas verslas, buvo dedami pagrindai modernaus lietuviško miesto kultūrai.[10] Visi šie procesai dėsningai atsispindėjo ir Šakių žydų gyvenime.

Jaunuoliai prie tilto per upelį. Viduryje – Jakobas Berezovskis. Šakiai, 1924 m. Nuotr. iš David. A. Frenkel asmeninio archyvo.

Straipsnis parengtas remiant Lietuvos kultūros tarybai.

[1] „Šakių žydai“. Iš Zanavykų muziejaus archyvo.

[2] Ten pat.

[3] S. Pusdešrytės–Dielininkaitienės atsiminimai. Iš Zanavykų muziejaus archyvo.

[4] A. Liepuonienės, A. Semikaševos atsiminimai. Iš Zanavykų muziejaus archyvo.

[5] S. Pusdešrytės–Dielininkaitienės atsiminimai. Iš Zanavykų muziejaus archyvo.

[6] „Prisiminimai apie Šakių žydus“ Iš Zanavykų muziejaus archyvo.

[7] „Ten pat.

[8] „Ten pat.

[9] Šakių rabino Juozapo D. Anachtovičiaus laiškas iš Šakių į JAV emigravusiai žydų šeimai. Šakiai. 1926 02 19. Iš asmeninio Juozapo D. Anachtovičiaus šeimos archyvo.

[10] Petrukonytė S. Štetlai Lietuvoje. Pamiršti diasporos tradicijų liudytojai. 2017-08-25. In.: Voruta.lt  Skaitmeninė prieiga:  http://www.voruta.lt/stetlai-lietuvoje-pamirsti-diasporos-tradiciju-liudytojai/

Dėmesio!

Nuo lapkričio 7 d. Zanavykų muziejuje lankytojai neaptarnaujami iki atskiro LR Vyriausybės nutarimo.

Iškilus klausimams, kreipkitės tel. + 370 650 85 035,
el. p. muziejininkai@zanavykumuziejus.lt