Drąsus visuomenės „balsas“ – Valentino Gustainio 125-osioms gimimo metinėms
2021 m. liepos 15 dieną minime Valentino Gustainio 125-ąsias gimimo metines. Šia neeiline proga pažvelkime į talentingos ir inteligentiškos asmenybės gyvenimą, kuris persipynė su XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykiais. Publicistas, rašytojas ir filosofas Valentinas Gustainis (1896 – 1971) savo darbuose atspindėjo visuomenės politiką, sociologiją, ekonomiką ir švietimą bei kultūrą – tai 7 knygos, 634 straipsniai.
V. Gustainis gimė Vinkšnupių kaime, Griškabūdžio valsčiuje, valstiečių šeimoje. Mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje, Kauno pirmojoje gimnazijoje. V. Gustainis gana anksti pradėjo rašyti žurnalistinius straipsnius, kuriuos spausdino „Lietuvos aide“, pasirašynėdamas kriptonimais ir slapyvardžiais (G.n., Gs., Gustas V., Paprūsinis, Studentas, Šlaitinis, Neolithuanus ir kt.). 1918 m. pirmoji jo publikacija, pasirašyta kriptonimu „G.n.“, buvo straipsnis „Patriotizmo svarba“, kurioje išreiškė Nepriklausomos valstybės idėją. Straipsnis baigiamas tokia išvada: „Tad aiškinkime žmonėms tėvynės meilės svarbą, budinkime tą prigimtą žmogaus jausmą, tvarkantį gyvenimą, saugojantį geras tautos ypatybes bei jėgas“ (V. Gustainis, p. 21)1
Kauno pirmojoje gimnazijoje, jau būdamas savanoriu Lietuvos kariuomenėje, V. Gustainis sėkmingai išlaikė brandos egzaminus eksternu: „Gimnazijos abiturientų tarpe tik aš vienas buvau eksternas, ir tai ne paprastas eksternas, bet uniformuotas Lietuvos kariuomenės kareivis“ (V. Gustainis, p. 179)1. Gabus jaunuolis, mokėjęs vokiečių, rusų kalbas buvo kariuomenės generalinio štabo vertėju. 1921 m. V. Gustainis pradėjo studijuoti filosofiją ir teisę Heidelbergo universitete, lankė filosofų H. Rikerto ir K. Jasperso paskaitas bei rašė eugenikos, mokslo, pagrįsto atradimais žmogaus genetikos srityje, tema, apie dorinio idealo stiprinimą visuomenėje.
Užaugęs blaivininkų šeimoje, V. Gustainis anksti susiformavo kaip reikli, dvasiškai stipri asmenybė, kelianti tiek sau, tiek aplinkiniams aukštas moralines nuostatas, kurios jame, bėgant laikui, nesilpnėjo ir išliko jo gyvenimo moto. Besimokydamas V. Gustainis aktyviai dalyvavo 1922 m. įkurtos lietuvių studentų tautinės krypties „Neo-Lithuania“ organizacijos veikloje. Jis buvo vienas iš „Neo-Lithuania“ iniciatorių, siekusių ugdyti pasitikintį savimi, pilietišką ir krikščionišką žmogų. Vėliau, 1925-1926 m., leido žurnalą „Jaunoji Lietuva“. 1923-1924 m. V. Gustainis mokėsi prancūzų kalbos Sorbonos universitete Paryžiuje.
V. Gustainis, dėl lėšų stygiaus neturėdamas galimybės studijuoti užsienyje, grįžo į Lietuvą. Kaune jis tęsė mokslus universitete bei dirbo žurnalo „Savivaldybė” redaktoriumi. Savivaldybių departamento referentas ir informacinio biuro vedėjas V. Gustainis 1928 m. buvo pakviestas Lietuvos prezidento A. Smetonos bei ministro pirmininko A. Voldemaro būti „vyriausiuoju oficiozo redaktorium.” (V. Gustainis, p. 62)1. V. Gustainis redagavo „Lietuvos aidą” su jaunatvišku entuziazmu, tęsdamas ankstesnio Vilniaus „Lietuvos aido” tradicijas. Atsižvelgdamas į Lietuvos valstybės finansinę padėtį, redakcijos darbuotojų nedidelius atlyginimus (600-800 litų), V. Gustainis dirbo už mažesnį atlyginimą (nuo 2000 iki 1500 litų). Bendradarbiaujant su premjeru bei prezidentu, dienraščio redaktorius skelbė laikraščio vedamuosius: „Dėl oficiozo politinės linijos susitarėme, kad jo redaktorius palaikys nuolatinį kontaktą su ministru pirmininku, taip pat laikas nuo laiko tarsis ir su pačiu prezidentu” (V. Gustainis, p. 66)1. Leidiniui tallkino, redaguodami vietinės kronikos, tarptautines žinias, rašydami vidaus politikos ir ekonomikos klausimais – M. Šalčius, A. Nezabitauskas, D. Cesevičius M. Bagdonas, A. Gricius. Penketą metų (1928-1932) dirbdamas įtakingiausiame dienraštyje, atspindėjusiame prieškario Lietuvos aktualijas, V. Gustainis tapo vienu žinomiausių visuomenei publicistų.
Palikus vyr. redaktoriaus pareigas, V. Gustainis tapo aktyvus Lietuvos tarptautinis korespondentas Lenkijoje, Varšuvoje, vėliau Prancūzijoje, Paryžiuje. Tuo metu jis teberašė straipsnius dienraščiui „Lietuvos aidas“. V. Gustainis 1937-38 m. išleido pažintines knygas apie Lenkiją („Lenkai ir Lenkija“) ir Prancūziją („Prancūzija“), kuriose apžvelgė šalių kultūrą, politiką, socialinę visuomenės gyvenimo pusę. 1939-1940 m. V. Gustainis dirbo Lietuvos telegramų agentūros ELTA direktoriumi. Iki 1941 m. tremties gyveno su broliu Žemojoje Panemunėje.
Valentinas Gustainis su žmona Izabele, dukra Valentina ir sūnumi Gediminu buvo ištremtas į Altajaus Ust Kano rajoną. Nuo 1945 m. iki 1954 m. kalėjo Barnaule, Krasnojarske, Altajuje. 1956 m., grįžęs į Lietuvą, apsigyveno pas savo seserį Griškabūdyje. Gyvendamas ten, vertė knygas iš užsienio kalbų, rašė atsiminimus bei straipsnius. 1963 m. jis parašė filosofinį veikalą „Idėjų autonomija ir determinizmas”, kuris buvo atspausdintas tik 1991 m. autoriaus „Raštuose”. Jame analizavo bei išplėtė totalitarinių režimų ir ideologijų temą. 1989 m. išleista V. Gustainio 15 metų Sibiro tremtį bei lagerius įamžinusi knyga „Be kaltės” bei 1991 m. atsiminimų apie Lietuvos spaudą ir jos darbuotojus knyga „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus”.
Žurnalistas knygoje „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus” supažindina skaitytojus su Lietuvos rašytojais. V. Gustainis dokumentiškai aprašo istorijas, kurios atskleidžia kultūros veikėjų portretus, jų individualybes, pasaulėjautą. Knygoje autorius pristato pažintį su Tumu-Vaižgantu, kaip “įspūdį padarė nepaprastai judri ir patraukli asmenybė, visa paperkantis jo optimizmas dėl Lietuvos ateities” (V. Gustainis, p. 182)1, su F. Kirša, J. A. Herbačiausku, P. Dovydaičiu, A. Žukausku-Vienuoliu ir kitais. Ypatingą dėmesį V. Gustainis skyrė aprašant bičiulystę su S. Kymantaite-Čiurlioniene, aktyvia visuomenininke ir rašytoja, Neo-Lithuania korporacijos garbės ir Pasaulinės skautų organizacijos nare, tiek „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus”, tiek knygoje „Be kaltės”.
Pirmoji pažintis su S. K. Čiurlioniene įvyko dar 1929 m. Tautų Sąjungos generalinėje asamblėjoje Ženevoje, Šveicarijoje, nenutrūko ir vėlesniais metais. Autoriui ir jo šeimai buvo neįkainojama S. K. Čiurlionienės moralinė, materialinė parama ilgą V. Gustainio gyvenimo laikotarpį. V. Gustainis knygoje „Be kaltės“ rašė: „manau, kad S. Čiurlionienės laiškai man ir mano šeimai padeda atskleisti ją kaip nepaprastai jautrios ir taurios sielos žmogų.” (V. Gustainis, p. 369)2. V. Gustainis ir jo šeima vadino ją: „mūsų mylima Dėdiene, o aš pats jausdavau ją lyg tikrą mylimą savo Motiną” (V. Gustainis, p. 214)1.
Knygoje „Be Kaltės” V. Gustainis vaizdžiai piešia tremtinių charakterius, kuriuos, kaip patyręs psichologas, atskleidžia aprašydamas pokalbius su jais bei stebėdamas jų skurdžią buitį, darbus, užklupusias ligas. “Susirašinėjimas su giminėmis ir artimaisiais daugumai kalinių buvo didžiausia moralinė parama, kartais vien tai padėdavo ištverti” (V. Gustainis, p. 301)2.
Valentinas Gustainis mirė 1971 m. spalio 11 d., palaidotas Griškabūdžio kapinėse. Po rašytojo mirties jo knygų leidyba rūpinosi autoriaus dukra Valentina Gustainytė.
Už bendradarbiavimą ir suteiktą medžiagą dėkojame Šakių viešosios bibliotekos direktorei Kristinai Lebedžinskienei ir kolektyvui.
V. Gustainis – savanoris, 1919 m. Iš Zanavykų muziejaus fondų. 
V. Gustainis su šeima, gimtinėje, Vinkšnupiuose, 1928 m.
Iš Zanavykų muziejaus fondų.
V. Gustainis, 1937 m.
Iš Zanavykų muziejaus fondų.
Zanavykų muziejaus vyr. fondų saugotoja Violanta Bružaitė
1 Gustainis V. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus, 1991.
2 Gustainis V. Be kaltės, 1989.