Liepos 27 d. sukanka 160 metų, kai gimė vienas žymių zanavykų krašto žmonių – kunigas, profesorius, misionierius, Justinas Bonaventūra Pranaitis (1861 – 1917).

Nepaprasto likimo, sielovadiniam darbui užsienyje paskyręs didesnę gyvenimo dalį, jis mums yra lyg šiol neįminta mįslė. Istorijos kontekste atskleisti  jo  portretą bei laikmečio dvasią padės keletas  J. B. Pranaičio gyvenimo  štrichų:

• Gimtuosiuose Panenupiuose (Šakių r.) gyveno dvi Pranaičių šeimos. Vieną jų vadindavo Elijošiais, kurioje J. B. Pranaičio tėvas ir senelis turėjo Eliziejaus vardą. Mama, Marijona Mekšraitė, kilusi iš Išdagų (Šakių r.).

• Mokėsi Lukšiuose, Griškabūdžio mokykloje,  Marijampolės gimnazijoje.

• Mėgo fotografiją, nusifotografavo pas fotografą Hofmaną Marijampolėje su tėvais, kurie buvo atvažiavę Pranaičio baigiantis metams paimti iš Seinų seminarijos. Kai J. B. Pranaitis mokėsi Seinuose, buvo sumanyta padaryti pirmąją bendrą Seminarijos nuotrauką.  Ant didelio kartono Pranaitis priklijavo visų besimokančiųjų individualias nuotraukas, tarpus tarp jų pats apipavidalino.

• 1883 m. įstojo į Sankt Peterburgo Imperatotiškąją dvasinę katalikų akademiją. Gabiausias, gero būdo, su vyskupijos stipendija. Hebrajų kalbą dėstė D. D. Chwolson, Akademijos rektorius, profesorius  P. A. Symon. Studentai gyvendavo kaip vienuoliai. Išeiti į miestą galėdavo kartu su lydinčiu visus studentus profesoriumi vieną savaitės dieną, ketvirtadienį. Turėdavo tik vasaros atostogas.

• 1886 m. J. B. Pranaitis gavo teologijos kandidato laipsnį. Grįžęs namo, pabučiavo mamai į ranką, tarė, kad: “Mama, aš dar ne kunigas, o ir įsišventinęs nenustosiu buvęs tavo sūnus.“

• Parašė 2 disertacijas, lotynų teologinę ir rusų literatūrinę. Teologijos magistras. Sankt Peterburgo imperatoriškoje dvasinėje katalikų akademijoje dėstė hebrajų kalbą, gavo dovanų nuo Akademijos Viešpaties Jėzaus atsimainymą vaizduojantį paveikslą, kuris vėliau papuošė Ašchabado katalikų bažnyčios altorių.

• Nauja katalikų parapija Vidurinėje Azijoje (nuo 1900 m.): Turkestanas, Buchara, Chiva, Užkaspija. Ieškodamas lėšų, Pranaitis keliavo po Europą, rašė straipsnius, kurių honorarus skyrė naujų maldos namų statybai.

• Statydamas bažnyčias, trūkstant lėšų, J. B. Pranaitis su pagalbininkais  pats gamino plytas iš molio. Daug padėjo  finansavimu vietiniai rusai stačiatikiai.

• Taškente rūpinosi beturčiais ir našlaičiais vaikais, juos išlaikė. Prie bažnyčios pasodinti vaismedžiai, įrengtas daržas, gėlynas pakeitė sklypo vaizdą, kuris atrodė apleistas, kai J. B. Pranaitis jį pirko. Šalia tekančios upės Salaruk vagą pritaikė elektros gamybai, turėjo ir lentpjūvę.

• Kunigo J. B. Pranaičio namas Taškente tapo populiaria vieta susitikimams. Čia užsukdavo dažnai ir ne katalikai, kitų tautybių ir tikėjimų žmonės.

• Keliaudamas pas parapijiečius, Pranaitis išklausydavo kareivių išpažinčių, krikštydavo vaikus, tuokdavo poras, lankydavo ligonius. Vykdavo kupranugariais, asilais, arkliais, vežimais iki geležinkelių. Vežime tilpdavo altorius, reikalingi daiktai bažnyčiai, maistui, nakvynei. Klimatinės sąlygos buvo sudėtingos: lydėjo baisios vėtros su žemės drebėjimais, karštos, sausos vasaros. Po tokių ilgų, varginančių kelionių kunigas apsirgdavo. Kartais keliaudavo tiesiog vietinių kirgizų, vežančių statybines medžiagas,  vežime. Gavęs pagalbą, turėjo darbui 2 vagonus, vienas iš jų, skirtas bažnyčiai, kitas – virtuvė su gyv. erdve. Prikabinti prie traukinio, jie pasiekdavo vis kitas vietas, tada atkabinti stovėdavo, kol J. B. Pranaitis lankydavo parapijiečius.

• Justinas Bonaventūra Pranaitis mirė Sankt Peterburge, palaidotas Taškente.

• Prisiminimus apie J. B. Pranaičio parapijinį gyvenimą, aprašė jo sesuo Julija knygoje „Iš kelionės po Europą ir Aziją“ (1914) bei  vyskupas  P. Bučys monografijoje, paskelbtoje  nedidele jos dalimi  “ Zanavykijoje“, II tome (1979).

Parengė vyr. fondų saugotoja Violanta Bružaitė