Vyskupas emeritas Juozas Žemaitis vienas iš penkių vyskupų, kilusių iš zanavykų krašto. Šiemet ganytojas švenčia gražią 95-erių sukaktį.

Juozas Žemaitis gimė 1926 m. rugpjūčio 30 d. nedideliame Sparvinių kaime, Griškabūdžio parapijoje (Šakių r.), giliai tikinčių katalikų bei darbščių ūkininkų Antaninos ir Juozo Žemaičių šeimoje. Buvo jauniausias iš penkių vaikų. Mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, o per karą Šakius sugriovus, vidurinę mokyklą baigė Barzduose. Kaip pats yra teigęs, mokslas sekėsi gerai ir lyg šiol šiltai prisimena mokyklos laikus bei mokytojus, kuriuos aplankydavo jau tapęs vyskupu. Reikšmingą vietą vyskupo gyvenime užėmė ir poezija. Pasak Šakių dekano D. Jasulaičio, „vyskupas J. Žemaitis galėjo ilgiausias valandas skaityti poetų kūrybą ir kalbėti eilėmis“.[1]  

J. Žemaičio pasirinkimą tapti dvasininku iš dalies nulėmė itin religinga giminė, turėjusi jau ne vieną kunigą. „Aplinkiniai vis užsimindavo, kad ir man derėtų pasekti garsiųjų dėdžių – trijų kunigų Grigaičių ir brolio Saliamono bei dviejų mamos dėdžių Kudirkų – pavyzdžiu“[2], – yra pasakojęs vyskupas. Atėjus laikui apsispręsti, J. Žemaitis 1945 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, o 1949 m. rugsėjo 25 d. buvo įšventintas kunigu. Po įšventinimo, būdamas  vikaru Veiveriuose, per pusmetį neakivaizdiniu būdu užbaigė studijas, išlaikė egzaminus. 1950 m. paskirtas Marijampolės vikaru. Po trijų metų (1953 m.) paskirtas Simno parapijos administratoriumi, kur dirbo 14 metų. Su jaunatviška energija nelaukdamas ėmėsi bažnyčios remonto darbų. Kaip pats mėgdavo sakyti: „Tarp Simno dzūkų jaučiuosi labai savas“.[3]

1980 m. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II J. Žemaičiui suteikė monsinjoro titulą. Nuo 1967 m. iki 1989 m. klebonavo Šakiuose ir ėjo dekano pareigas. Būdamas Šakių klebonu pasirūpino, jog būtų gražiai sutvarkyta bažnyčia: atstatytas Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokštas, pastatyti penki nauji altoriai, sudėti įspūdingi vitražai, pastatyti vargonai, įrengtas centrinis šildymas, išdekoruota bažnyčia, sutvarkytas šventorius. „Po 22 metų darbo Šakiuose gal ir nebėra jaunystės įkarščio, bet bendri darbai ir vargai suartino su parapijiečiais“[4], – viename iš interviu „Katalikų pasauliui“ teigė J. Žemaitis.

1989  m. J. Žemaitis buvo paskirtas pilną savarankiškumą atgavusios Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, o kovo 18 d. – konsekruotu vyskupu. Atėjus laikui išeiti į Vilkaviškio vyskupiją, šakiečiai neslėpė liūdesio, bet jį atsvėrė didžiavimasis, kad jų klebonas ir dekanas po ilgos pertraukos vėl tvarkys vyskupiją savarankiškai. Tais pačiais metais mons. Juozas Jonas Žemaitis MIC davė amžinuosius įžadus marijonų vienuolijoje bei buvo nominuotas tituliniu Tabaikaros vyskupu. 1991 m. gruodžio 24 d. tapo Vilkaviškio vyskupijos ordinaru.

Pradėjus darbą vyskupijoje J. Žemaitis su nenuilstančiu entuziazmu Vilkaviškyje atstatė katedrą, atkūrė vyskupijos Kapitulą ir Kunigų seminariją, pasirūpino 20 vyskupijos bažnyčių atstatymu, pašventino 72 naujus kunigus ir daugiau kaip 44 tūkstančiams tikinčiųjų suteikė sutvirtinimo sakramentą.

Įvertinant Vilkaviškio vyskupo J. Žemaičio veiklą vyskupijoje, o tuo pačiu ir Marijampolėje, kur pasireiškė jo įtaka ugdant krikščioniškąją kultūrą, žmonių tarpusavio supratimą bei pakantumą vieni kitiems, jam suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas.[5]

Pats vyskupas asmeniniame gyvenime labai kuklus ir paprastas, geras ir nuoširdus kunigams, jų mylimas ir gerbiamas. Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis vyskupą apibūdino kaip atkaklų sielų ganytoją, priimantį visas jam duotas pareigas ir darbus, kaip šviesų ir išsilavinusį žmogų, kuriam visuomet rūpėjo visuomenės pamaldumas ir tradicijos.[6] O Sesuo Juozapa iš šventosios šeimų seserų vienuolijos Juozą Žemaitį prisimena kaip gerąjį ganytoją: „Jis yra visų vyskupas ir brandžių žmonių ir jaunimo. <…> Jam visi rūpi ir jis uždega jaunas širdis savo džiugesiu“.[7] Visi, kurie bent kartą buvo sutikę vyskupą, jį šiltai prisimena ir atsiliepia tik gerais žodžiais. Dekano kan. D. Jasulaičio teigimu,  „sugebėjimas taip save atiduoti parapijai yra išugdomas nuo vaikystės ir tai ne nusistatymas, tai yra gyvenimo būdas“.

2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II priėmė Vilkaviškio vyskupo J. Žemaičio atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos. Po atsistatydinimo iš užimtų pareigų, J. Žemaitis toliau aktyviai tęsė ganytojišką darbą tiek bažnyčioje, tiek visuomenėje. Šiuo metu vyskupas emeritas gyvena Marijampolės Marijonų vienuolyne ir padeda sielovados tarnystėje Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje.[8]

Ineta Kavaliauskaitė, Zanavykų muziejaus vyr. fondų saugotoja

---

[1] Lina Poškevičiūtė, „Žmogišku paprastumu ir ganytojišku uolumu išsiskyrę vyskupai zanavykai“, Draugas, (2016, spalio 24)

[2] Bacevičius Romas, „XXI amžius Vyskupas Juozas Žemaitis MIC: Kunigystės pašaukimą pažadino knyga“, Voruta.lt, (2010-01-10)

[3] Aldona Vasiliauskienė, „Kada gražėja dvasinis parapijos veidas“, Bažnyčios gyvenimas, Nr. 35 (1996, rugpjūčio 30 d.)

[4] Petras Kimbrys, „Pasišventimo, savęs išsižadėjimo ir ištvermės“, Katalikų Pasaulis, Nr. 6 (1989, balandžio 16 d.)

[5] Marijampolės garbės piliečiai, Marijampole.lt

[6] Marijampolės TV žinios (2016-08-30)

[7] Marijampolės TV žinios (2016-08-30)

[8] Vyskupas-emeritas, Vilkaviskiovyskupija.lt

• 

• 

• 

• 

•