Šiame interviu kviečiame susipažinti su Jonu Daniliausku – dailininku, kuris savo kūryba atspindi gilių jausmų, gamtos ir žmogaus sintezę. Šis interviu – ne tik apie tapybą, bet ir apie gyvenimo spalvas, kurios jį įkvepia kurti. Jonas pasidalina įdomiomis savo kūrybos istorijomis, atskleidžia, kaip vaikystės patirtys ir net smulkūs kasdieniai momentai tapo svarbiais jo kūrinių elementais. Skaitydami interviu, sužinosite, kas jį įkvepia tapyti ir, kaip menininkas sugeba išlikti unikaliu šiuolaikinio meno kontekste.

Pasinerkite į kūrybinį pasaulį, kur žodžiai ir spalvos susipina, ir sužinokite, kaip šis talentingas menininkas atranda tiek rimtų, tiek linksmų momentų kūrybinėje veikloje!

Interviu norėčiau pradėti nuo paprasto klausimo – kaip Jums sekasi?

Kaip čia pasakius… Neblogai, yra ledo, galima pažvejoti. Žiemą labai mėgstu žvejoti, žinoma, ne tik šiuo metų laiku. Sakyčiau, tai atsipalaidavimo būdas, juk negali visad kuo nors užsiimti, kūryba, ar dar kuo. Vienu žodžiu, nuo vaikystės, dar besimokydamas M. K. Čiurlionio meno mokykloje, pradėjau žvejoti, sugundė. Dažniausiai važiuoju žvejoti ne vienas, kartu su draugais.

Kaip suprantu, mėgstate leisti laiką gamtoje. Ar galite pritarti minčiai, kad gamta – įkvėpimo šaltinis?

Taip, kažkuria prasme taip ir yra, vis tiek mes esame gamtos žmonės.

Trumpai papasakokite apie savo vaikystę. Galbūt turite širdžiai mieliausią ir įsimintiniausią nuotykį / prisiminimą?

Na žinote, vaikystė buvo prieš 75 metus (juokiasi). Daugmaž ją pamenu nuo 3 metų. Toks labai įstrigęs įvykis, kad anksčiau, laidotuvių metu, žmonės giedodavo 2–3 paras. Man sakralinis giedojimas, tas skambesys sukuria keistą, paslaptingą atmosferą. Pamenu, buvo artimo mirusiojo metinės. Mes su tėvais nuvažiavome žiemą su rogėmis į gretimą kaimą. Ir man taip įdomu: jie giedojo visą ilgą naktį, o aš tuo metu 3–4 metų buvau, landžiojau visur ir niekaip neužmigau. Tėvai bandė mane visaip užmigdyti, bet nepavykdavo. Namo grįžome paryčiais, tada paguldė mane miegoti. Pabudau tik po pusantros paros. Galvojo, kad jau miręs vaikelis (juokiasi).

Žinoma, visko nutikdavo vaikystėje. Ją praleidau kaime, tėvai buvo nusipirkę į Sibirą ištremtų žmonių sodybą. Žinote, Suvalkijoje klėtis pakeltas, mūryti kampai. Būdami vaikai, landžiodavome po klėtį, ko tik nebūdavo ten primesta, įvairių daiktų. Tai buvo tipiška sodyba su dideliu sodu. Kai būdavo šilta, atsisėdi po kriauše, tos kriaušės vaikui labai aukštos atrodydavo… Tad atsisėdi po kriauše ir tos Sūduvos lygumos! Turbūt, iki pat Karaliaučiaus –  daug dangaus, mažai žemės. Ten atsisėdęs ir papaišydavau. Dabar tiksliai nebepamenu, bet ką berniukai dažniausiai paišydavo? Karus – rusai su lietuviais, lietuviai su vokiečiais. Aišku, uniformų spalvas sumaišydavai, bet ką jau ten…

Išgirdus Jūsų atsakymą, galima suprasti, kad jau nuo vaikystės pajutote menininko gyslelę?

Na, nežinau, juk visi vaikai paišo. Kai mano vaikai augo, irgi paišydavo. Dažniausiai jie paišo, kol suvokia, kad nemoka paišyti (juokiasi). Savo vaikams, kol jie augo, buvau paskyręs vieną kambario sieną paišymui, drąsiai jie piešdavo. Vėliau pastebėjau, kad sūnus, matyt, buvo užduota užduotis nupiešti peizažą, gretimo stogo čerpes skaičiuoja. Sakau jam – iš tavęs dailininko nebus (juokiasi). Deja, nei vienas iš trijų vaikų nepasirinko to menininko kelio, nors tikrai galėjo. Matyt, nelabai norėjo.

Ar buvo ar žmogus, kuris paskatino Jūsų veiklą, ar pats supratote, kad turite talentą?

Pradinėje būdavo taip, kad viena mokytoja mokydavo pirmokus ir ketvirtokus, viskas bendrai. Jei siuvinėja – tai ir mergaitės, ir berniukai. Man patiko tas siuvinėjimas. Tai pagalvėlę, tai nosinę kokią nors; spalvas derindavai, kokias turi. Pamenu, netoliese gyveno mamos sesuo, o jos vyras dirbdavo staliaus darbą Kaune. Vasarą eidavome su pusbroliais ir pusseserėmis uogauti į Jankų miškus. Surinktas uogas jų tėvai veždavo į Kauną parduoti. Vieną kartą grįžome priuogavę ir man giminaičiai papasakojo apie skelbimą, kad į Kauno Juozo Naujalio meno mokyklą priima gabius vaikus į penktą klasę. Aš jau buvau baigęs penkias klases, bet parodau tėvams skelbimą, kad norėčiau ten mokytis. Tėvai sutiko nuvažiuoti pasižiūrėti. Nuvažiavome su mama į Kauną, tris dienas laikiau egzaminus. Tuo metu aš nežinojau, kas iš tikrųjų yra piešimas. Daugiau žiūrėjau į piešiantį kaimyną, kuris aiškiai buvo treniruotas, galbūt ir baigęs kokius nors kursus. Tai aš daugiau nuo jo kopijavau negu ten pats ką nors mačiau ir supratau. Žinoma, vežiausi ir savo jau nupieštus piešinius. Po egzaminų, pamačiau, kad mano pavardė yra sąraše, o to berniuko, į kurio piešinį žiūrėjau – nėra. Matyt, kažką tie mokytojai įžiūrėjo. Vėliau nutiko taip, kad Kaune apgyvendino mama pas jos brolį. Ten buvo vienas kambariukas ir virtuvėlė. Gyvenome šešiese – buvo vargo. Paskui mane pervedė į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, į penktą klasę, prasidėjo mokslai. Iš pradžių, man Vilnius labai nepatiko – purvinas, aprūkęs. Paskui apsipratau, pasidarė mielesnis už Kauną. Pragyvenau labai ilgai Vilniuje.

Kaip keitėsi Jūsų požiūris į meną, apskritai į visą kūrybą?

Dailės instituto baigimas dar nereiškė, kad esi dailininkas, kūrėjas. Aš baigiau pedagoginę tapybą. Iš esmės, dar taip stipriai reikia įsigilinti į save, pažinti save, ką norėtum pasakyti savo kūryba. Man tapyba buvo kaip antra kalba. Greitai aš prisijungiau prie dailininkų gretų: buvo jaunų dailininkų susivienijimas, anksčiau reikėjo, kad tave priimtų į dailininkų sąjungą, tada reikdavo sudalyvauti ir sąjunginėse parodose, ir respublikinėse. Maždaug dešimt metų praėjo po baigimo, kai atradau savo braižą. Kai mokiausi pirmame kurse, 1970 m., mirė mano mama. Taip iki 1980 m. mano tapyba buvo monumentali, gana niūri, taip stipriai kūrybinį procesą paveikė motinos mirtis. Apskritai, mūsų lietuvių tapyba bent tuo metu nebuvo labai ryški, buvo gerokai užjuodinta. Žinoma, dar labai įstrigo 1985 m. kelionės į Indiją ir Šri lanką. Trys savaitės Indijos spalvų, kvapų – man padarė didelį įspūdį. Tuo metu pasikeitė mano požiūris į šviesą, į erdvę, spalvas. Tada mano kūryboje ir spalvos prašviesėjo. Kadangi augau kaime, kūryboje atsispindėjo ir gamtos motyvai.

Ar yra tam tikrų temų, prie kurių kūryboje nuolat grįžtate?

Taip. Dabar gyvename kaime, randu širdžiai mielų siužetų, motyvų, pavyzdžiui, seni pastatai, išlikę puodai. Mano laimė, kad turime keturis metų laikus – skirtingai gali atrodyti medis, oras, atmosfera.

Kaip įprastai atrodo Jūsų kūrybinė diena?

Kai turi sodybą, pavyzdžiui, pavasarį ir vasarą atsiranda visokių ūkiškų darbų. Iš vienos pusės, tai gerai, gali pajudėti, tačiau svarbu ne per daug, kad nenukentėtų kūryba. Aš mėgstu tik dienos šviesoje tapyti. Dažnai susikaupia siužetai, kai esi kūrėjas, dailininkas, kartais net nesąmoningai praskrieja koks siužetas, na, kad ir pravažiuojanti mašina, sustoji –nusifotografuoji. Niekad netapau iš natūros – nesinešioju kartu su savimi tapybos priemonių. Dažniausiai nusifotografuoju, tapydamas keičiu kompoziciją, spalvas, neatkartoju visko tiksliai: ir medžius išraunu ne vietoj augančius, ir trobą prailginu. Paveikslas reikalauja ir pusiausvyros, ir nuotaikos, ir siužeto.

Tiesą sakant, ta kūrybinė diena gali būti įvairi. Paprastai esu vyturys jau nuo studijų laikų. Kai reikėjo tapyti diplominį darbą, aš anksti ryte atsikeldavau, išsinešdavau darbą į koridorių ir tapydavau. Nuo to laiko likęs mano įprotis anksti keltis, tačiau nebūtinai būti prie molberto. Dabar būna, kad ir katė prikelia 5–6 ryto, prašydamasi į lauką (juokiasi). Išsiverdi kavą, pagalvoji, kurį darbą šiandien pabaigti. Įsijungi muziką ir 2–3 valandas patapai, bet tikrai ne kiekvieną dieną, nesu prisirišęs prie griežto grafiko.

Kokią muzika klausote tapydamas?

Turiu didelę kolekciją: nuo klasikinės iki džiazo. Kartais netgi pasistatau drobę ir galvoju, kokią muziką pasileisti pagal paveikslo siužetą, motyvą. Muzika – gali būti įvairi.

Kurios parodos ar projektai Jums buvo patys svarbiausi per visą kūrybos laikotarpį?

Dabar visi projektai svarbūs, o šiaip – plenerai ir Lietuvoje, ir užsienyje. Esu apie dešimt metų dirbęs su Šveicarijos galerija, tačiau ryšiai nutrūko apie 2008 m. O, kurie įsimintiniausi – net nežinau. Dar tarybiniais laikais įspūdį paliko Pabaltijo trienalės, esu laimėjęs vieną pagrindinį prizą. Tai tikrai tais laikais atrodė įspūdingai: nušvisdavo trys respublikos – Lietuva, Latvija, Estija – maždaug po dešimt dailininkų. Buvo įdomu, nes tokia skirtinga Pabaltijo tapyba, daug individualybių. Tai būdavo visuotinas įvykis, nes turėjome Vilniuje gerus parodos rūmus, pritraukdavo daug žiūrovų. Žinoma, toks renginys buvo svarbus ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai.

Ką Jums reiškia būti menininku šiandieninėje Lietuvoje? Ar jaučiate, kad visuomenė pakankamai vertina meną? Ar priešingai – nuvertina, nesuteikia dėmesio?

Sunku pasakyti, ar požiūris tikrai pasikeitė. Kai mes jauni buvome, į tuos vyresnius menininkus kitaip žiūrėjome: ir pakritikuodavome, kad ne taip daro, ne taip tapo, nes juk mes kitaip darytumėme. Aš galvoju, kad ir į mano kartą taip žiūri, galvoja, kokias čia jie nesąmones tapo (juokiasi).

Dabar tas šūkis, kad viskas yra menas, kelia keistus jausmus, juk tikrai ne viskas yra menas. Mene yra daug amato, profesinio pasiruošimo ir kitų dalykų. Negali juk muzikantas groti, neturėdamas pagrindų. Tas pats ir tapyboje. Aišku, daug kas skelbia, kad tapyba žuvus, nereikalinga. Kartais nueinu į šiuolaikinį meno centrą, kurioje kabo kokios nors instaliacijos, o šalia jos – trys lapai paaiškinamojo teksto. Kartais paaiškinamąjį tekstą įdomiau skaityti negu į tą darbą žiūrėti. Tai visgi konceptualusis menas, jis visai kitoks nei mano kartos. Žinoma, esu matęs tikrai ir gerų, įdomių dalykų šiuolaikiniame mene.

Na, ir pabaigai – ką patartumėte jauniems menininkams, kurie dar tik pradeda savo kelią?

Šiuolaikiniame pasaulyje, kai yra didelis informacijos srautas, vis sunkiau į jį įsiterpti išlikti matomam ir savitam. Labai greitai naujos idėjos pasklinda po pasaulį. Mano patarimas būtų – kiekvienam klausytis savęs, savo norų. Atkakliai eiti tuo keliu: ir klysti, ir pasikartoti, ir kitaip pabandyti, ir galbūt net per galvą persiversti, bet vis tiek išlikti savimi ir dirbti iš širdies. Unikalumas – svarbiausias aspektas.

Interviu kuravo Miglė Rudzinskaitė, 2025.02.24