Vaikystė topolių paunksnėje tarp geltonų avilių

Kaip ir šiandien, taip ir tuomet, Griškabūdis buvo apsuptas aukštais topoliais, kaimelis nedidelis, bet gražus. Tame pačiame Griškabūdyje bažnytiniame chore susipažino Vincas Preikša (1900 – 1983 m.) – kapsas, kilęs iš Virbalio, ir Marcelė Gerdžiūnaitė (1893 – 1990 m.) – zanavykė, kilusi iš Griškabūdžio. Kristaus atsimainymo bažnyčioje jie abu ir susituokė. Dar tada, prieš vestuves, klebonas Juozas Vaičaitis sakė Marcelei: „Žiūrėk, kad pirmas sūnus būtų kunigas“.[1] 1926 m. lapričio 22 d. į pasaulį atėjo pirmagimis sūnus, Juozas. Šakių ligoninės gydytoja, akušerė Mikelkevičiutė lyg žinodama pranašavo „šis tavo sūnus greičiausiai bus kunigas“.[2] Iš karto po Juozo gimimo, jaunoji šeima gyveno pas Marcelės tėvus, Antano ir Onos Gerdžiūnų sodyboje. Senelis Antanas buvo pamaldus, mokytas, bitininkas ir kaimo seniūnas. Dideliame sode dar mažas dviejų metukų Juozukas sukosi tarp didelių geltonų avilių šalia senelio. Įsibėgėjus prelato Mykolo Krupavičiaus pradėtai žemės reformai, kiekvienas Lietuvos savanoris gavo po sklypą žemės. Vincas Preikša dar būdamas devyniolikos dalyvavo mūšiuose, buvo lenkų nelaisvėje. Sklypą gavo, pardavė ir nusipirko seną pieninę Griškabūdyje netoli bažnyčios, pats savo rankomis ją įrengė kadangi pagal specialybę buvo stalius. O Mama siuvėja, todėl vaikai visuomet buvo papuošti. Vaikų viso buvo penki ir visi gimę po Juozo, 1928 m.  gimė Antanas, 1931 m. – Vaclovas, 1933 m. – Petronėlė, 1936 m. – Jonas. Tėtis namo dalyje turėjo staliaus dirbtuves. Visi vaikai pagelbėdavo ir prisidėdavo prie darbų. Kadangi Juozas buvo vyriausias, jam tekdavo rimtesni darbai, o mažiesiems – pagalbiniai. Vakarais namuose skambėdavo dainos. Visa šeima buvo daininga, todėl vaikai nuo mažens susipažino ne tik su religija, bet ir su muzika. Šie du dalykai visą gyvenimą turėjo prioritetą šeimos dinamikoje.

Ryškus šeimos bruožas – tikėjimas ir muzika

Vakarais dažnai šeimos namuose skambėdavo dainos, dažniausiai liaudiškos, senovinės. Neatsiejama buvo ir malda. Vaikai buvo mokyti nuo mažens už skanesnį kąsnį padėkoti Dievui. Vakarais bendrai melsdavosi visa šeima, o spalio mėnesį visi kalbėdavo rožinį.[3] Namuose vyravo ta pati tematika, sienos buvo nukabintos kryžiais ir šventais paveikslais. Kadangi tėvai buvo pamaldūs ir balsingi žmonės, šie du dalykai dažnai susipindavo. Vaikai patarnaudavo šv. Mišioms, giedodavo bažnyčioje, o tėvas ir mama giedojo bažnyčios chore bei šermenyse.[4] Jonas Puidokas, ilgametis bažnyčios vargonininkas, ieškojo ir norėjo paruošti savo įpėdinį. Kadangi Preikšų vaikai nuosekliai lankė bažnyčią ir buvo ragavę muzikos namuose, jie buvo puikūs kandidatai. Jonas Puidokas ateidavo pas Preikšus į namus ir mokydavo vaikus groti instrumentais. Knygoje „Vyskupas Juozas Preikšas“ pats dvasininkas teigė: „Pas mus namuose buvo fisharmonija“.[5] Mokymai nenuėjo veltui – vėliau visi Preikšų berniukai pabuvo vargonininkais. Visas miestelis aktyviai buvo įsitraukęs į kultūrinį gyvenimą. Klebonas kun. Juozas Vaičaitis, poeto Prano Vaičaičio brolis, turėjo tam įtakos. Pats aktyviai parapijiečius kvietė visur dalyvauti. „Sekmadieniais, po pamaldų, miestelyje vykdavo kurios nors katalikiškos, visuomenės organizacijos subuvimas. Pavasarininkai turėjo dūdų orkestrą, kuris visą miestelį ant kojų sukeldavo, vykdavo vaidinimai ir koncertai.“[6] Šis aktyvus įsitraukimas į kultūrinį gyvenimą išliko ir vėlesniame gyvenime.

Mokslai mokykloje ir kunigų seminarijoje

Juozas pradėjo eiti į mokyklą kartu su jaunesniu broliu Antanu. Prieš eidamas į mokyklą skaityti jau mokėjo, to išmoko namuose. Baigęs pradžios mokslus (šešis skyrius) Griškabūdyje, 1940 m. padavė prašymą mokytis į Šakių „Žiburio“ mokyklą. Gimnazijoje buvo aktyvus užklasinėse veiklose. Moksluose sekėsi gerai, labiausiai patiko istorija, geografija ir muzika. Karo metu sudegus gimnazijai, nusprendė vykti į Kauną į kunigų seminariją. Vyko ne vienas, kartu vyko Juozas Žemaitis ir Juozas Užupis.[7] Nuvykęs įstojo į trečią  prie seminarijos veikiančio licėjaus kursą, nes nebuvo baigęs gimnazijos.[8] Čia buvo suteikta galimybė mokytis tiems, kas buvo nebaigę 6, 7, 8 gimnazijos klasės. Pabaigus paskutinįjį trečiąjį kursą (8 gimnazijos klasę) galima tęsti mokslus seminarijoje arba stoti į kokią nors kitą aukštąją mokyklą. Licėjuje taisyklės buvo tokios pačios kaip ir seminarijoje, todėl tai buvo pasiruošimas prieš seminariją ir galimybė susipažinti su būsimu gyvenimu. Baigęs licėjų, 1946 m. mokslą tęsė Kunigų seminarijoje.[9] Gyvenimas ir mokslas seminarijoje nebuvo lengvas dėl esamos situacijos, tarybų valdžia slopino seminarijos veiklą. Kaip yra pasakojęs pats vyskupas, „kad ir buvo sunkumų, nepriteklių, nors ir rašalas nuo šalčio auditorijoje užšaldavo, vis tiek daugelis mūsų degė idealizmu, džiaugėmės, kad galime mokytis ir siekti užsibrėšto tikslo.“[10] Seminarijoje J. Preikšas mokėsi 5 metus, su pertrauka, nes sovietinė valdžia 2 kartus mažino klierikų skaičių ir braukė iš sąrašų tuos, kurie mokėsi geriausiai.[11] Pirmąjį kartą J. Preikšas nepakliuvo į išbrauktųjų gretas, o antrąjį, 1949 m., sąraše buvo J. Žemaitis su J. Preikšu. Darbą susirasti J. Preikšai Kaune buvo sunku dėl įrašo, jog mokėsi kunigų seminarijoje. Nusprendė grįžti į Griškabūdį. Grįžus jam labai pravertė vaikystėje įgyti įgūdžiai. Klebonas kun. Juozas Adomaitis pakvietė J. Preikšą vargoninkauti ir vadovauti Griškabūdžio bažnyčios chorui. Tai nebuvo sunku, nes dar būdamas seminarijoje skambino pianinu ir giedojo klierikų chore. 1950 m. per sunkumus ir didelį norą J. Preikšai pavyko grįžti į kunigų seminariją. Seminariją baigė 1952 m., tačiau įšventintas į kunigus buvo 1951 m. rugsėjo 23 d.[12] Šis ankstyvas įšventinimas turėjo svarią priežastį: dėl esamos situacijos su sovietų valdžia buvo bijoma, jog vėl vyks šalinimas iš kunigų seminarijos.

Religinis kelias

Po šventimų ir mokslų seminarijoje J. Preikšui teko dirbti daugelyje Lietuvos vietų: Karmėlavoje (ėjo vikaro pareigas), Kaune (Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) buvo parapijos klebonu), Vilkaviškyje (Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų kurijų ekonomo pareigos). 1956-69 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstė teologiją, teodiciją, kosmologiją. 1969-84 m.[13] 1984 m. lapkričio 16 d. popiežiaus Jono Pauliaus II nominuojamas tituliariniu Egnacijos vyskupu, o gruodžio 2 d. įšventintas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus Liudviko Povilonio pagalbininku.[14] 1989 m. paskirtas Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, 1991 m. – ordinaru.[15] 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II priėmė Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos.[16]

Panevėžio vyskupas  – Juozas Preikšas

1989 metų kovą vyskupas J. Preikšas paskirtas į Panevėžį.  Panevėžio vyskupijai J. Preikšas vadovavo 1989 – 2002 m.  Būdamas vyskupu Panevėžyje nuveikė daug darbų, tą užsidegimą lėmė nepriklausomybė ir reiklumas veikloms. Vyskupas yra pasakojęs: ,,Panevėžio vyskupija laiminga tuo, kad karo audra per Aukštaitiją persirito greitai, nesugriovė bažnyčių, o apgadintas darbštūs kunigai greitai sutvarkė, suremontavo. Vyskupijoje – 113 bažnyčių su Panevėžio Katedra, iš jų 44 aptarnaujamos“.[17] Panevėžyje buvo įkurti Katechetikos, Jaunimo, Šeimos, „Caritas“ centrai.[18] Panevėžio vyskupas J. Preikšas aktyviai dalyvavo ne tik Panevėžio vyskupijoje, bet ir kitose Lietuvos vyskupijose vykstančiuose jubiliejiniuose renginiuose, mokslinėse konferencijose, susitikimuose su menininkais, literatais. Tuos renginius pagyvindavo savo daina ir gražiu žodžiu. Jis šventino koplytstulpius, organizacijas, institucijas, rašė įžanginius žodžius įvairiuose leidiniuose, bei visais būdais siekė padėti žmonėms, kurie į jį kreipėsi su savo problemomis. „Svarbiausias vyskupo tikslas – išleisti besikreipiantįjį, sužadinus jam viltį Dievo gailestingumu ir Jo meile.“[19] Vyskupas mokėjo pasakyti svarius ir reikšmingus žodžius, kurie skatintų tikėjimą, darbą ir meilę sau, artimui ir savo kraštui. Vyskupo žodžiai teikė gražių vilčių ateičiai, skatino tikėti gėriu ir gyvenimu.

Vyskupas emeritas

2002 m. vysk. emeritas Juozas Preikšas atsistatydino, o 2003 m. pabaigoje persikėlė į Kauną arčiau savo artimųjų bei likusių draugų ir parapijiečių. Daug metų praleidęs Kaune, jaunystėje čia jautėsi lyg namuose. Kaip pats ganytojas yra sakęs interviu „XXI amžiui“, „Zanavykuose aš tik gimiau ir tame krašte prabėgo mano vaikystė, o mokinausi ir gyvenau daugiausia tarp aukštaičių, todėl su jais esu suaugęs. Aukštaičiai geri ir nuoširdūs žmonės. Bet aš kuo gimiau tuo ir esu. Esu zanavykas!“ Ganytojas niekad nepamiršo savo šaknų ir būdamas Kaune dažniau aplankydavo šeimą Griškabūdyje. Būdamas Kaune toliau aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje bei dirbo sielovadinį darbą Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.

Juozas Preikšas mirė 2018 m. vasario 11 d. eidamas 92-uosius gyvenimo metus, palaidotas Panevėžio katedros šventoriuje. Testamente a. a. vyskupas nuolankiai atsiprašo, jeigu ką įžeidė, o jį, išeinantį, prašo palydėti malda.

Parengė Ineta Kavaliauskaitė

• 

• 

• 

• 

Literatūra:

1. Brazauskas Juozas, „Žodžiai“, (2006).
2. Kauno arkivyskupija, Vyskupas Juozas Preikšas.
3. Panevėžiečiai atsisveikina su vyskupu emeritu J. Preikšu, “JP.lt“.
4. Panevėžio vyskupijos kurija, Mirė vyskupas emeritas J. Preikšas, „bernardinai.lt“.
5. Petraitienė Irena, „Vyskupas Juozas Preikšas“, (2007).
6. Preikšas Zdanys Romualdas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Juozas Preikšas.
7. Vasiliauskienė Aldona, Tarnavęs Dievui ir žmonėms, „XXI amžius“.

---

[1] Petraitienė Irena, „Vyskupas Juozas Preikšas“, (Kaunas, 2007), p. 11.

[2] Petraitienė Irena, „Vyskupas Juozas Preikšas“, (Kaunas, 2007), p. 10.

[3] Brazauskas Juozas, „Žodžiai“, (Kaunas, 2006), p. 14

[4] Brazauskas Juozas, „Žodžiai“, (Kaunas, 2006), p. 14

[5] Petraitienė Irena, „Vyskupas Juozas Preikšas“, (Kaunas, 2007), p. 13.

[6] Petraitienė Irena, „Vyskupas Juozas Preikšas“, (Kaunas, 2007), p. 13.

[7] Vasiliauskienė Aldona, Tarnavęs Dievui ir žmonėms, „XXI amžius“, 2018 m. vasario 15 d.

[8] Vasiliauskienė Aldona, Tarnavęs Dievui ir žmonėms, „XXI amžius“, 2018 m. vasario 15 d.

[9] Brazauskas Juozas, „Žodžiai“, (Kaunas, 2006), p. 18.

[10] Petraitienė Irena, „Vyskupas Juozas Preikšas“, (Kaunas, 2007), p. 21.

[11] Petraitienė Irena, „Vyskupas Juozas Preikšas“, (Kaunas, 2007), p. 25.

[12] Brazauskas Juozas, „Žodžiai“, (Kaunas, 2006), p. 19.

[13] Preikšas Zdanys Romualdas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Juozas Preikšas.

[14] Panevėžiečiai atsisveikina su vyskupu emeritu J. Preikšu, “JP.lt“, 2018 m. vasario 15 d.

[15] Kauno arkivyskupija, Vyskupas Juozas Preikšas.

[16] Panevėžio vyskupijos kurija, Mirė vyskupas emeritas J. Preikšas, „bernardinai.lt“, 2018 m.  vasario 11 d.

[17] Panevėžio vyskupijos kurija, Mirė vyskupas emeritas J. Preikšas, „bernardinai.lt“, 2018 m.  vasario 11 d.

[18] Vasiliauskienė Aldona, Tarnavęs Dievui ir žmonėms, „XXI amžius“, 2018 m. vasario 15 d.

[19] Brazauskas Juozas, „Žodžiai“, (Kaunas, 2006), p. 35