Antanas Tatarė (tikroji pavardė – Totoraitis) – XIX a. Lietuvos švietėjas, kunigas ir rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką lietuvių kultūros istorijoje. A. Tatarės gyvenimas buvo neatsiejamas nuo tikėjimo, tautinio sąmoningumo ir kultūros puoselėjimo. Kilęs iš Zanavykijos krašto, garsėjančio darbščia ir stipria bendruomenės dvasia, nuo mažens matė paprasto žmogaus gyvenimą ir jo kasdienius rūpesčius. Tą perteikė ir savo kūryboje, kuri laikoma lietuvių beletristikos pradžia. Jo pasakojimai ir pasakėčios –  gyvi ano meto kaimo atspindžiai, perteikiantys žmonių kasdienybę, moralinius pasirinkimus ir siekį būti sąžiningais tiek prieš save, tiek prieš bendruomenę. Nors gyvenimas nelepino – tremtis ir draudimai atėmė galimybę sugrįžti į Lietuvą, švietėjo kūrybinis palikimas išliko ir tapo lietuvių literatūros paveldo dalimi.

Antano Tatarės vaikystė prabėgo Zanavykijoje, Rygiškių kaime, Griškabūdžio valsčiuje, Šakių rajone. Jis gimė 1805 m. gegužės 17 d. valstiečių šeimoje, kurioje daug dėmesio skirta tikėjimui ir mokslui. Jo šeima valdė apie 30 hektarų žemės ir augino šešis vaikus – keturis sūnus ir dvi dukras. Tėvas, kaimynų vadintas Totoriumi, siekė, kad bent vienas iš vaikų įgytų išsilavinimą, todėl į mokslus buvo išleistas gabiausias – Antanas. Augdamas kaimiškoje aplinkoje, jis matė Užnemunėje gyvenančių paprastų žmonių kasdienybę, jų vargus ir pastangas išgyventi sunkiomis sąlygomis. Didelę įtaką jo pasaulėžiūrai darė tėvų sekamos pasakos, dainuojamos liaudies dainos. A. Tatarė ilgai mokėsi namuose, vėliau mokslus krimto Griškabūdyje, pas kaimo daraktorių Pranciškų. Kadangi miestelyje nebuvo oficialios mokyklos, jis, kaip manoma, mokslus tęsė Naumiesčio lenkiškai vokiškoje pradinėje mokykloje. Ją baigęs, po ilgos pertraukos 1828 m. įstojo į Seinų vaivadijos aukštesniąją mokyklą. Būsimojo kunigo mokslus nutraukė 1831 m. prasidėjęs lenkų sukilimas. Dėl neramumų mokyklos buvo uždaromos, o jų mokiniams teko rinktis: jungtis prie karinių pajėgų ar slapstytis. Bijodamas karinės tarnybos, Antanas pabėgo į Prūsiją, kurioje gyveno iki sukilimo pabaigos. Sugrįžęs į Lietuvą, apsistojo Vilkaviškio apskrityje, netoli Alvito, ir dirbo namų mokytoju. Manoma, kad tuo metu savo pavardę iš Tatar (kaip ji buvo rašoma oficialiuose dokumentuose) pakeitė į Tatarė, siekdamas išvengti valdžios persekiojimo.

1832 m. A. Tatarė įstojo į Seinų dvasinę seminariją, kurioje visos paskaitos buvo dėstomos lenkų kalba. Svarbu paminėti, kad lenkiškai dėstomos paskaitos nesumažino jo meilės gimtajai kalbai – susibūręs su kitais lietuviškai kalbančiais klierikais, jis pradėjo domėtis lietuvių literatūra ir Lietuvos istorija. 1834 m. liepos 15 d. Antanas buvo įšventintas į kunigus. Po įšventinimo jis dvejus metus dirbo Balbieriškyje, kur pamatė liaudies poreikį turėti daugiau lietuviškos literatūros. Būtent čia jis pradėjo kurti ir versti knygas, siekdamas užpildyti šią spragą. Vėliau apie dvejus metus jis kunigavo Ilguvoje, o po to buvo perkeltas į Lukšius. Šiame Zanavykijos miestelyje prasidėjo patys produktyviausi jo gyvenimo metai. Be kunigystės pareigų, jis ėmėsi intensyvios šviečiamosios ir pedagoginės veiklos ir, žinoma, toliau aktyviai kūrė. Būtent šiuo laikotarpiu A. Tatarė parašė ir išleido kelias svarbias knygas: „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos“, „Pamokslai išminties ir teisybės“, „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystės“.

Dar dirbdamas Lukšių parapijos vikaru, A. Tatarė įsteigė pradžios mokyklą, kurioje mokytojavo ir pats. Vėliau, norėdamas sustiprinti mokyklos veiklą, jis įkalbėjo Zyplių dvarininką J. Bartkauską pastatyti mokyklą ir pasirūpinti jos mokytoju. Pastačius mokyklą, A. Tatarė toliau skatino gabius vaikus mokytis, ragino jų tėvus suteikti vaikams galimybę įgyti išsilavinimą.

1855 m. A. Tatarė buvo paaukštintas ir paskirtas Sintautų klebonu. Be kunigo pareigų, jis aktyviai įsitraukė į ūkininkavimo ir ekonomikos švietimą. Turėdamas nemažą parapijos ūkį, jis pradėjo taikyti pažangius ūkininkavimo metodus, augino retus augalus ir dalijosi savo patirtimi su parapijiečiais. Jis skatino žmones tobulinti žemdirbystės technikas, diegti naujoves. Sintautuose jis išdirbo aštuonerius metus iki 1863 m. Per tą laiką jo, kaip rašytojo ir švietėjo, autoritetas dar labiau sustiprėjo. Jo darbai buvo žinomi ne tik parapijos ribose, bet ir už jų.

1863 m. Lietuvoje kilo sukilimas prieš carinę valdžią. Caro valdžia kunigą A. Tatarę apkaltino maištininkų rėmimu ir ištrėmė į Penzos gubernijoje buvusį Gorodiščės miestelį. Tuo metu vietos bendruomenė stengėsi išgelbėti švietėją – buvo parengta Kauno karo ligoninės pažyma, kurioje nurodyta, kad kunigas serga džiova ir negali dirbti. 1867 m. taip pat teiktas prašymas dėl jo paleidimo, tačiau caro valdžia buvo negailestinga – A. Tatarė buvo amnestuotas be teisės grįžti į Lietuvą. Gorodiščėje jis praleido aštuonerius metus ir vėliau apsigyveno Lenkijoje, Lomžos mieste, benediktinų vienuolyne. Už patarnautojo darbą gaudavo maisto ir leidimą gyventi.

Kalbant apie A. Tatarės kūrybą, Giedrė Čepaitienė teigia, kad jo darbuose galima rasti daug pastabų lietuvių kalbai ir jos vartojimui (plg. Čepaitienė, 2014, p. 330). Kunigo požiūris į lietuvių ir kitas kalbas ryškiausiai atsiskleidžia rankraštyje „Šventa ir pagirta roda“, ypač kūrinyje „Arielka žmogui, tikroje sveikatoj esančiam, nieko nemačija, bet iškadija“. Šiame tekste A. Tatarė analizuoja kaimyninių tautų kalbų raidą ir lygina jas su lietuvių kalbos situacija. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad lenkų, rusų, vokiečių ir kitų tautų kalbos per šimtmečius keitėsi, tobulėjo, nes jas raštingi žmonės nuolat vartojo mokslinėje bei literatūrinėje veikloje. Kunigo nuomone, lietuvių kalbos padėtis tuo metu buvo prasta, o ją lėmė abejingumas liaudies švietimui ir lietuvių rašto kultūros menkumas. Kita problema, kurią A. Tatarė iškėlė – kitataučių panieka lietuvių kalbai. Jis aprašė, kaip Augustavo vyskupas Povilas Strašinskis niekino lietuvių kalbą, vadindamas ją „avelių kalba“. Švietėjas tokį požiūrį priėmė kaip gilų įžeidimą lietuvių tautai.

Antanas Tatarė savo tekstuose išreiškė aiškią viziją – lietuvių kalba gali ir turi būti stiprinama per raštiją ir švietimą. Jis suvokė, kad be rašytinės kalbos plėtros lietuviai negalės lygiuotis su kitomis tautomis. Jo kritika nebuvo tik nusiskundimas – ji tapo raginimu keistis, skatino tautinį sąmoningumą ir buvo svarbi ankstyvojo lietuvių kalbos atgimimo dalis (žr. ten pat).

Antanas Tatarė taip pat rašė pasakėčias, apysakas ir pasakojimus, artimus apsakymo žanrui. Jo darbai buvo surinkti ir išleisti rinkiniuose „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851 m., 1899 m.), „Pamokslai gražių žmonių“ (1900 m.) ir „Šventa ir pagirta roda“, kurios dalis publikuota 1987 m. Be to, jis parašė pasaką „Žiogas ir skruzdėlė“ (1996 m.), kūrė eiliuotus tekstus tiek lietuvių, tiek lenkų kalbomis, vertė religinius leidinius. Jo pasakėčių siužetai dažnai buvo perimti iš lenkų pasakėtininkų; kūrybai būdingas didaktinis pobūdis – per pasakojimus autorius skleidė sąžiningumo, darbštumo, tikėjimo, blaivybės ir mokslo svarbos idėjas. Jo kūriniuose išryškėja charakterių schematiškumas, moraliniai pamokymai bei šnekamosios kalbos intonacija.

Antano Tatarės vardas ir nuopelnai lietuvių švietimui bei literatūrai neliko užmiršti – jo atminimas įamžintas įvairiose Zanavykijos vietovėse. Lukšiuose, kur jis ilgą laiką dirbo, viena iš pagrindinių gatvių pavadinta jo vardu, o „Atminties parkelyje“ stovi akmens skulptūra, sukurta Antano Tatarės 190-osioms gimimo metinėms paminėti. Prie Vinco Grybo gimnazijos pastatytas koplytstulpis „Rūpintojėlis“, skirtas pagerbti Antano Tatarės 100-ąsias mirties metines. Šis simbolinis paminklas liudija jo dvasinį palikimą ir nuopelnus lietuvių tautai. Sintautuose, kur A. Tatarė taip pat kunigavo ir užsiėmė švietėjiška veikla, laikinojoje bažnyčioje įsteigtas kunigo Antano Tatarės muziejus.

Straipsnį parengė Miglė Rudzinskaitė

Šaltiniai

1. https://www.vle.lt/straipsnis/antanas-tatare/.
2. https://www.facebook.com/photo.php?fbid=1707024566356628&id=881211425604617&locale=ms_MY&set=a.1707039076355177

Literatūra

1. Bortokevičienė, V., Prasauskas, J., Antanas Tatarė – pirmasis Užnemunės švietėjas. Lietuvos aidas. Prieiga: https://www.aidas.lt/lt/istorija/article/22590-10-04-antanas-tatare-pirmasis-uznemunes-svietejas.
2. Čepaitienė, G., Pirmųjų zanavykų autorių požiūris į lietuvių kalbą. Acta humanitarica universitatis Saulensis, t. 19, p. 326-335. Prieiga: https://www.lituanistika.lt/content/55278.