1950 m. birželio 10 d. Lekėčiuose, Šakių rajone gyvenančią Daniliauskų šeimą papildė meniška siela Jonas Daniliauskas, tapęs žymiu lietuvių tapytoju ir pedagogu. Menininko kūryba išsiskiria ryškiomis spalvomis, ekspresyviais potėpiais ir jaukiais, nostalgiškais vaizdiniais. Jo paveiksluose dažnai vaizduojamos kaimo scenos, gamta, kasdienybės akimirkos ir žmonių gyvenimo fragmentai. Minint dešimtąsias parodos „Plenerai“ atidarymo metines (paroda eksponuota 2015.06.09), vykusias Zanavykų muziejuje, kviečiame dar kartą susipažinti su iškilia, Lietuvą garsinančia asmenybe – Jonu Daniliausku.

Dar besimokant penktoje klasėje, jaunajam dailininkui akys sužibo nuo žinios – Juozo Naujalio meno mokykla priima gabius mokinius. Nieko nelaukdamas kartu su mama nuvažiavo apsižiūrėti, o vėliau – įstojo į Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklą, ją baigęs tęsė studijas Dailės institute. Ten visų subtilybių mokė tuo metu garsūs specialistai: J. Švažas, A. Petrulis. Menininkas pripažįsta, kad įtaką jo kūrybai darė ne tik šie menininkai, o taipogi ir R. Kunca, S. Džiaukštas.

Jonas Daniliauskas žinomas ne tik kaip garsus tapytojas – jis buvo ir itin studentų mėgstamas pedagogas. Baigęs Valstybinį dailės institutą (VDI), menininkas 10 metų dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje; po kiek laiko – 4 metus dėstė savo alma mater Tapybos katedroje; vėliau – 7 metus buvo „laisvuoju menininku“. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, dėstytojo darbo taip pat neapleido: kurį laiką dirbo Vilniaus kolegijos Dizaino ir technologijų fakultete. Šiuo metu J. Daniliauskas jau pensijoje, pabėgęs nuo miesto šurmulio tęsia gyvenimą gamtos apsuptyje – Dargužiuose esančioje sodyboje. Skaitant Ingos Laužonytės interviu su Jonu, paaiškėja, kad persikėlimas iš didmiesčio į Dzūkijos kraštą nebuvo spontaniškas: „Taip susiklostė, kad vienas pažįstamas pakvietė į savo pirtį Dargužiuose. Aš iš karto pajutau šiai vietai nepaaiškinamą trauką. Tai manyčiau, kad šis sprendimas persikelti gyventi į gamtos apsuptį nebuvo didelis lūžis, bet pasąmonėje ilgokai tvinksėjo, kad būtinai to reikia.“ (Daniliauskas, 2021).

Minėtina, kad ne vienas menotyrininkas J. Daniliausko kūryboje pastebėjo pasikartojančius motyvus: Remigijus Venckus įžiūri kaimo žmogų, kaip pagrindinį kūrybos objektą; Antanas Andrijauskas pastebi, kad menininkas vis grįžta prie vaikystės įvaizdžių – vėlgi kaimo žmogaus ir kraštovaizdžio. Paveikslų tematiką atskleidžia ir pats kūrinių autorius: „Pagrindinės temos – lemties, vienatvės, žmogaus ir gamtos vienovės, išėjusio ir išeinančio kaimo vaizdai…“ (Daniliauskas, 2012). Dailininkas ne tik fiksuoja prisiminimus, bet ir transformuoja juos į menines formas, išryškindamas pasąmoninius ir emocinius vaizdinius. Šie kūriniai dažnai skleidžia nostalgišką, magišką nuotaiką, kurioje svajonės ir realybė susipina, išryškindamos vaikystės įspūdžių ir gamtos grožio svarbą. J. Daniliausko darbai dažnai vaizduoja archajiškus kaimiškus motyvus, kuriuos jis matė augdamas Suvalkijos lygumose. Menininko kūrybos esmė slypi ne tik technikoje, bet ir spalvų parinkime. Jo tapyba pasižymi ryškiu emociniu ir simboliniu spalvų poveikiu, kuris tampa kūrinio pagrindu. Spalvos naudojamos ne tik dekoratyviniams tikslams – jos perduoda gilias emocijas, nuotaikas bei dvasines būsenas. Tapytojas mėgsta eksperimentuoti su ryškiomis, kontrastingomis spalvomis, kurios gali sukelti tiek ramybę, tiek nerimastį. Kūryboje susipina tiek ekspresionistinis intensyvumas, tiek simbolistų siekis perteikti gamtos ir žmogaus gyvenimo harmoniją. Antano Andrijausko straipsnyje taip pat pabrėžiamas J. Daniliausko gebėjimas atskleisti gilų žmonijos ryšį su gamta. Jo kūriniai dažnai perteikia harmoniją tarp žmogaus ir gamtos, tačiau šis santykis nėra idealizuotas, o parodomas per kasdienės kaimiškos buities prizmes. Dailininkas savo paveiksluose vaizduoja gamtos ciklus, žmonių santykį su jais ir nuolat besikeičiančią kaimo aplinką, daug dėmesio skirdamas tokioms temoms kaip žiemos vaizdai, vaisių rinkimas, žuvų pasaulis, gyvūnai ir paukščiai. Svarbi ir J. Daniliausko kūrybos tema – moters kūniškas grožis, kuris dažnai pasirodo jo tapyboje. Kūrėjas teigęs: „Meilės scenos mano kūryboje labai dažnos. Ir moterys kaip angelo sparnas sklendžia ore.“ (Daniliauskas, 2012). Moteris jo darbuose tampa simboliu, perteikiančiu ne tik fizinį grožį, bet ir dvasinę pilnatvę, meilę bei gyvenimo džiaugsmą.

Daniliausko kūryba populiari ir Lietuvoje, ir užsienyje. Jis surengęs nemažai personalinių ir kolektyvinių parodų Bulgarijoje, Danijoje, Rusijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Latvijoje, Gruzijoje, Turkijoje, Armėnijoje, Japonijoje, Ispanijoje, Indijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Parodas kartu eksponuoja ir su broliu Vitu Daniliausku: 2023 m. rugsėjo 15 d. Šakių viešosios bibliotekos galerijoje buvo atidaryta brolių Daniliauskų jungtinė paroda. Parodos atidaryme dalyvavo abu menininkai, kurie dalijosi savo kūrybos įžvalgomis ir prisiminimais apie gimtąjį kraštą. Parodoje eksponuoti darbai atspindėjo menininkų meilę kaimo gyvenimui, paukščiams ir arkliams, kurie dažnai pasirodo jų kūryboje. 2025 m. vasario 7 d. Šakių viešosios bibliotekos Žiemos sodo galerijoje atidaryta jungtinė brolių dailininko Jono Daniliausko tapybos darbų ir Vito Daniliausko arkliukų kolekcijos paroda.

Svarbu paminėti, kad menininkas taip pat pelnęs kraitį apdovanojimų: 1979 m. buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos premija; 1985 m. tapo pirmuoju Lietuvos kultūros ministerijos prizininku 4-ojoje Baltijos šalių bienalėje; tais pačiais metais iškovojo pirmąjį prizą Baltijos šalių ir Islandijos bienalėje (vyko Rostoke, Vokietijoje); 1999 m. buvo įteikta Lietuvos dailininkų sąjungos premija; 2005 m. pelnė Miko J. Šileikio I premiją. Garsiojo tapytojo darbai saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Latvijos sostinėje esančiame nacionalinės dailės muziejuje, Tretjakovo galerijoje.

Parengė Miglė Rudzinskaitė

Literatūra

1. Andrijauskas, A., 2020. Spalvingas Jono Daniliausko tapybinių vizijų pasaulis. Logos, 104, p. 93 –  Prieiga: https://www.lituanistika.lt/content/91081 [Žiūr. 2025 04 03].
2. Daniliauskas, J., Tapyba. Vilnius.
3. Daniliauskas, J., Tarp baltų ėriukų. Vilnius: Artseria
4. Laikraštis Draugas, „Tapyba – tai mano antroji kalba…“. Prieiga: https://www.drg.lt/kultura/11667-tapyba-tai-mano-antroji-kalba [Žiūr. 2025 04 03].
5. https://suduvosgidas.lt/renginiai/jungtine-broliu-paroda/